John Green „Popieriniai miestai“

John Green – premijomis apipiltas jaunas amerikiečių autorius, kurio vardas gerai žinomas visame pasaulyje. Šį rašytoją jau spėjo pamėgti ir Lietuvos skaitytojai, nes „Popieriniai miestai“ yra net trečiasis į lietuvių kalbą išverstas John Green kūrinys.

Pagrindinis John Green knygos „Popieriniai miestai“ veikėjas yra Kventinas Džeikobsenas. Jis jau daug metų slapčia įsimylėjęs kaimynystėje gyvenančią Margo Rot Špygelman. Vaikystėje buvę neišskiriami draugai, įžengę į paauglystės laikotarpį jie susvetimėjo. Todėl kai vieną naktį Margo išdygsta lange su pasiūlymu kartu leistis į naktinį žygį ir atkeršyti visiems jos priešams, Kventinas ilgai nesispyriodamas sutinka.

Beprotiškos kelionės metu jų ryšys vėl sustiprėja ir vaikinas ima tikėtis, jog nuo šiol viskas bus kitaip. Deja, svajonės lieka svajonėmis – kitą dieną atėjęs į mokyklą Kventinas sužino, kad Margo dingo. Kadangi taip nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvo atsitikę ir anksčiau, niekas nereiškia didelio susirūpinimo. Tais ankstesniais kartais mergina palikdavo užuominų, kaip ją būtų galima rasti, todėl Kventinas pasitelkia visą savo išmonę ir lyg apsėstas ieško Margo. Nors pagrindinis Kventino tikslas yra rasti pradingėlę, jam ne mažiau aktualu suvokti, kas yra Margo Rot Špygelman.

„Šitų dalykų negaliu įsivaizduoti ir jaučiu negalįs todėl, kad Margo nepažįstu. Žinojau, kaip ji kvepia, žinojau, kaip elgiasi būdama su manimi, ir žinojau, kaip elgiasi būdama su kitais, žinojau, kad jai patinka „Mountain Dew”, nuotykiai ir teatrališki poelgiai, žinojau, kad ji linksma, protinga ir apskritai geresnė už mus visus. Bet nežinojau, kas ją čia atvedė ar kas čia laikė, kas privertė išvykti. Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Išsiaiškinti, kokia Margo tada, kai nebūna Margo, kurią visi pažįsta.”

John Green knygos „Popieriniai miestai“ veikėjai yra paaugliški, bet knygoje yra ir labai įdomių minčių, priversiančių susimąstyti bet kokio amžiaus žmogų:

„Ar žinojai, kad beveik visą žmonijos istoriją vidutinis žmogaus amžius nesiekė ir trisdešimties metų? Taigi normalus suaugusiojo stažas galėjo būti nebent koks dešimt metų, ar ne? Niekas neplanavo pensijos. Neplanavo karjeros. Išvis nieko neplanavo. Tam niekas neturėjo laiko. Ir neturėjo ateities. Bet paskui gyvenimo trukmė pradėjo ilgėti, žmonėms pradėjo šviestis vis ilgesnė ateitis, jie ėmė vis daugiau apie ją galvoti. Apie ateitį. O dabar visas gyvenimas – ateitis. Ką bedarytum, viskas dėl ateities: baigi vidurinę, stoji į koledžą, kad gautum geresnį darbą, galėtum nusipirkti gražų namą, galėtum išsiųsti vaikus į koledžą, kad jie irgi gautų gerą darbą, nusipirktų gražų namą ir galėtų savo vaikus išsiųsti į koledžą.”

Tai tikrai gera knyga, sukėlusi mano susidomėjimą John Green kūrybą. Pažadu perskaityti kitas knygas ir parašyti savo nuomonę apie jas. Vienintelis dalykas, ką patarčiau daryti – skaityti knygas angliškai, nes tekstas tikrai paprastas, bet padės patobulinti / prisiminti anglų kalbą.

Taip pat yra sukurtas to paties pavadinimo filmas pagal šią istoriją, bet mano nuomone, filmas knygai neprilygsta ir filmu buvau nusivylusi.

Popieriniai miestai

 

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Prestižinės 2000 m. Bookerio premijos laureatė Margareta Atwood šiandien yra bene geriausiai tarptautiniam skaitytojui pažįstama Kanados rašytoja. Jos kūrybinis laukas aprėpia poeziją, trumpąją prozą, eseistiką ir romaną. Rašytoja stebina naratyvinių strategijų įvairove ir tekstinių žaidimų gausa.

Tai patvirtina ir 1985-aisiais išleistas romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid’s Tale). Atwood primena Biblijoje užrašytą kultūrinę patirtį ir piešia apokaliptinio netolimos ateities pasaulio viziją, kai moterys verčiamos gimdyti vaikus bevaikėms elito poroms ir kai religija tampa pagrindiniu galios diskurso įrankiu įtvirtinant autoritarinį režimą.

Romano pagrindas – reproduktore paverstos moters likimas futuristinėje Gileado valstybėje, kurioje eschatologinė nuojauta slopinama griežta krikščioniška doktrina, o fizinis bei dvasinis nevaisingumas gydomas prievarta pavergiant moteris, kad būtų pratęsta giminė.

Knygoje daugybė intertekstų, nuorodų į kultūrinius kontekstus: svarbus biblinis kontekstas, antiutopija (disutopija), feministinė patriarchalinės ideologijos kritika, pokolonijinių studijų religinio fundamentalizmo kritiką. Tekstas atviras interpretacijoms ir kiekvienas skaitytojas gali knygą perskaityti savaip.

„Tarnaitės pasakojimas“ pateikiamas kaip jaunos moters dienoraštis, kuriame ji aprašo savo gyvenimą krikščioniškojo fundamentalizmo persmelktoje futuristinėje visuomenėje. Pasakotoja priverstinai apgyvendinama naujosios santvarkos elito (vieno iš Tikėjimo Vadų ir jo Žmonos) namuose, kad bevaikei porai pagimdytų palikuonį. Atwood distopinį chronotopą kuria užuominomis į biblinį kontekstą: valstybinį perversmą bei vyro ir dukters netektį išgyvenusi pasakotoja negali sukonkretinti nei laiko (įstrigusi tarp praeities ir ateities, ji gyvena amžinybės laike), nei erdvės (veiksmo vieta – biblinė Gileado valstybė „kažkur“ buvusioje Naujosios Anglijos valstijoje). Ji negali apibrėžti ir savo tapatumo: kaip ir kitos Tarnaitės, ji neturi vardo ir yra vadinama Ofreda, nuo jos šeimininko vardo Fredo. Jei pasikeis šeimininkas, tuomet pasikeistų ir jos vardas.

Aliuzija į Senojo Testamento Pradžios knygą išsakoma pirmajame romano epigrafe: Rakelė, matydama save esant nevaisingą, pavydėjo savo seseriai ir tarė savo vyrui: Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu. Įpykęs Jokūbas jai atsakė: Argi aš esu Dievas? Juk jis tau nedavė tavo įsčioms vaisiaus. Bet ji sakė: Turiu tarnaitę Balą; įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir kad iš jos aš turėčiau vaikų. (Atwood, 1989, epigrafas) Paratekstinė nuoroda į Senąjį Testamentą nužymi teologinį siužetinės problematikos kontekstą ir struktūruoja romano veikėjų tarpusavio santykius. Ofredos istoriją galima interpretuoti kaip paralelę su epigrafe nusakoma bibline Jokūbo ir Rachelės šeimos istorija. Negalėdama susilaukti kūdikio, Rachelė liepia Jokūbui pradėti vaiką su jos tarnaite Bala (Pr 30, 1–4). Taigi Ofreda yra kaip biblinės Balos metafora – tos, kuri turi pagimdyti kūdikį nevaisingai Vado ir jo Žmonos šeimai.

Religija knygos diskurse įtvirtina represines struktūras: Biblija yra vienintelė leidžiama skaityti knyga, o teologinė retorika tampa įsteigto galios diskurso kodas, leidžiantis atpažinti savus ir svetimus, ideologijos tarnus ir priešininkus. Socialinis religinių formulių vaidmuo išryškėja Ofredai kalbantis su kitos šeimos Tarnaite Ofglena: – Tebūnie palaiminta vaisius, – ji ištaria tarp mūsų priimtą pasveikinimą. – Teatveria Viešpats, – atitinkamai atsakau. […] – Girdėjau, kad karas sėkmingai tęsiasi, – sako ji. – Tebūnie palaimintas, – atsakau. – Mums dovanojo gerą orą. – Kurį aš su džiaugsmu priimu. (P. 19)

Vyrų socialiniai luomai atitinka Dievo Tėvo provaizdį: jie skirstomi į Tikėjimo Vadus („kunigiškasis“ elitas), Akis (saugumo darbuotojai), Angelus (kariai) bei Sargus (namų tarnai). Moterų hierarchijos viršūnėje yra Žmonos (Vadų žmonos), žemiau – Tetos (ideologijos mokytojos), dar žemiau – Tarnaitės, atliekančios reproduktorių funkciją, ir Jezabelės (prostitutės). Nevaisingos moterys (jei tai nėra Žmona) vadinamos Mortomis: jos atlieka namų priežiūros darbus arba tampa Ne-moterimis ir yra išsiunčiamos į Kolonijas rinkti toksinių atliekų.

Ofredos pasakojime ryškiausia nežinomybė ir kančia: tarnaitė nežino, kas nutiko jos šeimai, ji visapusiškai priklauso nuo Vado ir jo Žmonos – jei ji nepagimdys vaiko, jos laukia mirtis. Visgi nors Tarnaitę kamuoja labai niūrios mintys, jos sąmonė priešinasi vergo sindromui, kuris jai padeda išsilaisvinti ir pabėgti iš Vado namų. Ji nuolat bando prisiminti (t. y. mintyse susigrąžinti) savo ligtolinį gyvenimą, kad išlaikytų dvasinę autonomiją totalitarinės galios akivaizdoje. Ofredos pasakojimas nuolatos balansuoja tarp praeities ir dabarties: ji prisimena savo vyrą, dukterį, motiną, draugę Moirą bei gyvenimą prieš Gileadą, kuris priešinamas su dabartiniu.

„Tarnaitės pasakojimas“ tekstas yra atviras prasminių žaidimų lauką, kuriame skaitytojas skatinamas derinti įvairius interpretacinius požiūrius, grindžiamus nuolatiniu teksto ir skaitytojo dialogu.

viršelis

Jeanette Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“

Įvaikinta religingų evangelikų šeimos, Džanetė įtiki esanti Dievo išrinktoji ir rengiasi tapti pamaldžia misioniere, tačiau sulaukusi paauglystės ji įsimyli kitą mergaitę, taip sukeldama siaubingą skandalą. Fanatiški religinės bendruomenės nariai nutaria „išvaryti iš jos velnią“ ir griebiasi prievartinio egzorcizmo seansų…

Didžiosios Britanijos rašytoja, Britų imperijos ordino kavalierė, daugelio literatūros ir kino premijų laureatė Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių. Debiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.

Pasak rašytojos, „Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis griauna stereotipus, apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė. Romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad žmonės, iš pradžių nelinkę sutikti ir palaikyti to, apie ką rašoma knygoje, skaitydami suvokia pritariantys.

„Apelsinai“ – eksperimentinis romanas: tai nėra linijinis pasakojimas. Jame siūloma sudėtinga pasakojimo struktūra užmaskuota kaip paprastas pasakojimas, naudojamos didžiulės žodžių atsargos ir žavi tiesmuka sintaksė. O tai reiškia, kad galima skaityti spirale. Spiralė yra taki ir leidžianti begalinį judėjimą forma. Tačiau ar tai judėjimas į priekį ar atgal? Į gylį ar į aukštį? Nupieškite keletą susiliejančių spiralių ir jums viskas taps aišku. Spirale besisukantis pasakojimas man tinka kuo puikiausiai, ir toliau jį naudoju ir esu patobulinusi „Aistroje“ ir „Vyšnios lytyse“. Tikrai nematau prasmės skaityti tiesiomis linijomis. Mes taip negalvojame ir taip negyvename. Mūsų mąstymo procesai panašesnį į labirintą, o ne į greitkelį – kiekvienas posūkis veda prie kito posūkio – nesimetriško ir netikėto. Tačiau tai ir ne chaosas. Sudėtinga matematinė lygtis, kurią dar sunkiau išnarplioti, nes X ir Y reikšmės kasdien vis kitokios.“

apelsinai

Elif Shafak „Stambulo pavainikė“

„Stambulo pavainikė“ – tai pirmasis į lietuvių kalbą išverstas Elif Shafak romanas, nors turkų ir anglų kalbomis autorė parašė jau 12 knygų. Rašytoja gimė Prancūzijoje (o ne Ispanijoje, kaip rašoma knygos viršelyje), paauglystę praleido Turkijoje. Šiuo metu Turkijos ir JAV universitetuose dėsto sociologiją ir politologiją. Jos knygose atsispindi tiesiogiai pažinta kultūra ir studijuoti istoriniai, politiniai, visuomeniniai požiūriai.

Knygos viršelisRomane „Stambulo pavainikė“ aktualizuojama istorinės atminties problematika, trintis tarp armėnų išeivijos ir vietinių turkų. Turkija iki šiol nepripažįsta savo kaltės dėl 1915 m. vykdyto armėnų genocido, todėl armėnai iš kartos į kartą perduoda su pykčiu sumišusią nuoskaudą. Romane pateikiamas požiūris, kad armėnai per daug susikoncentravę į niūrią praeitį, kuri neleidžia džiaugtis dabartimi, o turkai gyvena šia diena, ignoruodami praeitį.

Etninė-politinė idėja kūrinio perteikta patrauklia istorija apie turkų ir armėnų šeimas. Kūrinyje vaizduojamas keturių kartų moterų gyvenimas Stambule, išeivių armėnų tradicijos San Franciske ir amerikietės, kuri augina su armėnu susilauktą dukterį, bet yra ištekėjusi už turko, požiūris. Visų keliai susikerta tuomet, kai Amerikos armėnė Armanuš nusprendžia vykti į Turkiją ir apsistoti savo patėvio turko namuose. Skirtingoje aplinkoje gyvenę žmonės stengiasi pažinti vieni kitus, kartu keliamos etinės problemos.

Žodinę pasakojimo tradiciją primenantis pasakojimas pradedamas intriga – netekėjusi devyniolikmetė Zelicha pagimdo dukterį Asją, tačiau neaišku, kas yra kūdikio tėvas. Nors atsakymą į šį klausimą galima nujausti anksčiau, skaitytojui kilusi nuojauta patvirtinama tik knygos pabaigoje. Paaiškėja dar vienas šiurpus šeimos praeities įvykis, dėl kurio jo kaltininkas prisipažinti niekam neišdrįso, o namų moterys žino daugybę paslapčių, bet jų neišduoda. E. Shafak pavyko sukurti įtaigius, gyvus personažus: pagal ligą savo stilių keičianti fizinės geografijos žinovė Feridė, su geruoju ir bloguoju džinu ant pečių vaikštanti būrėja Banu, Ivaną Rūstųjį primenanti Giulsium, jokių visuomenės normų ir tabu nepripažįstanti Zelicha, dusinančią tetulių meilę pajutusi Asja…

„Stambulo pavainikėje“ autorė puikiai supynė realųjį ir fikcinį pasaulį, skaudžias istorines problemas pridengė Stambulo kasdienybės skraiste, todėl knyga įdomi visiems skaitytojams.