Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“

Kazuo Ishiguro (g. 1954 m. ) – britų rašytojas, gimęs Nagasakyje, o nuo penkerių gyvena Britanijoje. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. rašytojui už nuopelnus literatūrai suteiktas garbingas Britų imperijos titulas (OBE), o 1998 m. jis tapo Prancūzijos menų ir literatūros kavalieriumi. Šiuo metu su šeima gyvena Londone.

Dienos likučiai“ yra knyga iš serijos „Dvidešimto amžiaus aukso fondas“ ir ji šio įvertinimo tikrai nusipelnė. Ėmiausi skaityti knygos pirmiausia dėl egzotiškos autoriaus pavardės ir visai nesitikėjau, kad knyga bus apie XX amžiaus Angliją ir anglus.

Knyga nėra ‘praryjama’ vienu ypu. Nors nėra stora, skaitosi gana lėtai. Veiksmo itin mažai, veikėjas prisimena senas dienas, apmąsto savo profesinį (nes kitokio neturėjo) gyvenimą ir kartais rodosi, kad tikrai bando kantrybę nesibaigiančiomis smulkmenos. Visgi perskaičius knygą ima ryškėti tikrieji kūrinio kontūrai, viskas atsistoja į vietas ir knygos įspūdis stiprėja lyg bręstančio vyno skonis. Rekomenduoju paskaityti.

Romane pasakojama apie didelių angliškų rūmų vyresnįjį liokajų poną Stivensą. Veiksmas vyksta šešias dienas. Veikėjas išvyksta į kelionę ir bekeliaudamas apmąsto savo patirtį pas vieną reikšmingą lordą, kur jis tarnavo kartu su panele Kenton. Pamažu atsiskleidžia nevykę veikėjo santykiai su kolege. Pasakojama pirmu asmeniu. Pasakotojas nepatikimas. Čia vienas iš tų atvejų, kada skaitytojas supranta daugiau už pagrindinį veikėją. Daug ką pono Stivenso ekstremalus socialinis bukumas siutins. Kitus ims liūdesys. Tragiškas veikėjas, veltui iššvaistytas gyvenimas, praleistos galimybės, meilė, kuri galėjo būti, bet nebuvo…

dienos likučiai

Jeanette Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“

Įvaikinta religingų evangelikų šeimos, Džanetė įtiki esanti Dievo išrinktoji ir rengiasi tapti pamaldžia misioniere, tačiau sulaukusi paauglystės ji įsimyli kitą mergaitę, taip sukeldama siaubingą skandalą. Fanatiški religinės bendruomenės nariai nutaria „išvaryti iš jos velnią“ ir griebiasi prievartinio egzorcizmo seansų…

Didžiosios Britanijos rašytoja, Britų imperijos ordino kavalierė, daugelio literatūros ir kino premijų laureatė Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių. Debiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.

Pasak rašytojos, „Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis griauna stereotipus, apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė. Romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad žmonės, iš pradžių nelinkę sutikti ir palaikyti to, apie ką rašoma knygoje, skaitydami suvokia pritariantys.

„Apelsinai“ – eksperimentinis romanas: tai nėra linijinis pasakojimas. Jame siūloma sudėtinga pasakojimo struktūra užmaskuota kaip paprastas pasakojimas, naudojamos didžiulės žodžių atsargos ir žavi tiesmuka sintaksė. O tai reiškia, kad galima skaityti spirale. Spiralė yra taki ir leidžianti begalinį judėjimą forma. Tačiau ar tai judėjimas į priekį ar atgal? Į gylį ar į aukštį? Nupieškite keletą susiliejančių spiralių ir jums viskas taps aišku. Spirale besisukantis pasakojimas man tinka kuo puikiausiai, ir toliau jį naudoju ir esu patobulinusi „Aistroje“ ir „Vyšnios lytyse“. Tikrai nematau prasmės skaityti tiesiomis linijomis. Mes taip negalvojame ir taip negyvename. Mūsų mąstymo procesai panašesnį į labirintą, o ne į greitkelį – kiekvienas posūkis veda prie kito posūkio – nesimetriško ir netikėto. Tačiau tai ir ne chaosas. Sudėtinga matematinė lygtis, kurią dar sunkiau išnarplioti, nes X ir Y reikšmės kasdien vis kitokios.“

apelsinai