Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Prestižinės 2000 m. Bookerio premijos laureatė Margareta Atwood šiandien yra bene geriausiai tarptautiniam skaitytojui pažįstama Kanados rašytoja. Jos kūrybinis laukas aprėpia poeziją, trumpąją prozą, eseistiką ir romaną. Rašytoja stebina naratyvinių strategijų įvairove ir tekstinių žaidimų gausa.

Tai patvirtina ir 1985-aisiais išleistas romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid’s Tale). Atwood primena Biblijoje užrašytą kultūrinę patirtį ir piešia apokaliptinio netolimos ateities pasaulio viziją, kai moterys verčiamos gimdyti vaikus bevaikėms elito poroms ir kai religija tampa pagrindiniu galios diskurso įrankiu įtvirtinant autoritarinį režimą.

Romano pagrindas – reproduktore paverstos moters likimas futuristinėje Gileado valstybėje, kurioje eschatologinė nuojauta slopinama griežta krikščioniška doktrina, o fizinis bei dvasinis nevaisingumas gydomas prievarta pavergiant moteris, kad būtų pratęsta giminė.

Knygoje daugybė intertekstų, nuorodų į kultūrinius kontekstus: svarbus biblinis kontekstas, antiutopija (disutopija), feministinė patriarchalinės ideologijos kritika, pokolonijinių studijų religinio fundamentalizmo kritiką. Tekstas atviras interpretacijoms ir kiekvienas skaitytojas gali knygą perskaityti savaip.

„Tarnaitės pasakojimas“ pateikiamas kaip jaunos moters dienoraštis, kuriame ji aprašo savo gyvenimą krikščioniškojo fundamentalizmo persmelktoje futuristinėje visuomenėje. Pasakotoja priverstinai apgyvendinama naujosios santvarkos elito (vieno iš Tikėjimo Vadų ir jo Žmonos) namuose, kad bevaikei porai pagimdytų palikuonį. Atwood distopinį chronotopą kuria užuominomis į biblinį kontekstą: valstybinį perversmą bei vyro ir dukters netektį išgyvenusi pasakotoja negali sukonkretinti nei laiko (įstrigusi tarp praeities ir ateities, ji gyvena amžinybės laike), nei erdvės (veiksmo vieta – biblinė Gileado valstybė „kažkur“ buvusioje Naujosios Anglijos valstijoje). Ji negali apibrėžti ir savo tapatumo: kaip ir kitos Tarnaitės, ji neturi vardo ir yra vadinama Ofreda, nuo jos šeimininko vardo Fredo. Jei pasikeis šeimininkas, tuomet pasikeistų ir jos vardas.

Aliuzija į Senojo Testamento Pradžios knygą išsakoma pirmajame romano epigrafe: Rakelė, matydama save esant nevaisingą, pavydėjo savo seseriai ir tarė savo vyrui: Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu. Įpykęs Jokūbas jai atsakė: Argi aš esu Dievas? Juk jis tau nedavė tavo įsčioms vaisiaus. Bet ji sakė: Turiu tarnaitę Balą; įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir kad iš jos aš turėčiau vaikų. (Atwood, 1989, epigrafas) Paratekstinė nuoroda į Senąjį Testamentą nužymi teologinį siužetinės problematikos kontekstą ir struktūruoja romano veikėjų tarpusavio santykius. Ofredos istoriją galima interpretuoti kaip paralelę su epigrafe nusakoma bibline Jokūbo ir Rachelės šeimos istorija. Negalėdama susilaukti kūdikio, Rachelė liepia Jokūbui pradėti vaiką su jos tarnaite Bala (Pr 30, 1–4). Taigi Ofreda yra kaip biblinės Balos metafora – tos, kuri turi pagimdyti kūdikį nevaisingai Vado ir jo Žmonos šeimai.

Religija knygos diskurse įtvirtina represines struktūras: Biblija yra vienintelė leidžiama skaityti knyga, o teologinė retorika tampa įsteigto galios diskurso kodas, leidžiantis atpažinti savus ir svetimus, ideologijos tarnus ir priešininkus. Socialinis religinių formulių vaidmuo išryškėja Ofredai kalbantis su kitos šeimos Tarnaite Ofglena: – Tebūnie palaiminta vaisius, – ji ištaria tarp mūsų priimtą pasveikinimą. – Teatveria Viešpats, – atitinkamai atsakau. […] – Girdėjau, kad karas sėkmingai tęsiasi, – sako ji. – Tebūnie palaimintas, – atsakau. – Mums dovanojo gerą orą. – Kurį aš su džiaugsmu priimu. (P. 19)

Vyrų socialiniai luomai atitinka Dievo Tėvo provaizdį: jie skirstomi į Tikėjimo Vadus („kunigiškasis“ elitas), Akis (saugumo darbuotojai), Angelus (kariai) bei Sargus (namų tarnai). Moterų hierarchijos viršūnėje yra Žmonos (Vadų žmonos), žemiau – Tetos (ideologijos mokytojos), dar žemiau – Tarnaitės, atliekančios reproduktorių funkciją, ir Jezabelės (prostitutės). Nevaisingos moterys (jei tai nėra Žmona) vadinamos Mortomis: jos atlieka namų priežiūros darbus arba tampa Ne-moterimis ir yra išsiunčiamos į Kolonijas rinkti toksinių atliekų.

Ofredos pasakojime ryškiausia nežinomybė ir kančia: tarnaitė nežino, kas nutiko jos šeimai, ji visapusiškai priklauso nuo Vado ir jo Žmonos – jei ji nepagimdys vaiko, jos laukia mirtis. Visgi nors Tarnaitę kamuoja labai niūrios mintys, jos sąmonė priešinasi vergo sindromui, kuris jai padeda išsilaisvinti ir pabėgti iš Vado namų. Ji nuolat bando prisiminti (t. y. mintyse susigrąžinti) savo ligtolinį gyvenimą, kad išlaikytų dvasinę autonomiją totalitarinės galios akivaizdoje. Ofredos pasakojimas nuolatos balansuoja tarp praeities ir dabarties: ji prisimena savo vyrą, dukterį, motiną, draugę Moirą bei gyvenimą prieš Gileadą, kuris priešinamas su dabartiniu.

„Tarnaitės pasakojimas“ tekstas yra atviras prasminių žaidimų lauką, kuriame skaitytojas skatinamas derinti įvairius interpretacinius požiūrius, grindžiamus nuolatiniu teksto ir skaitytojo dialogu.

viršelis

Arūnas Spraunius „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“

Arūnas Spraunius debiutavo romanu „Sulamita“ (1996), vėliau savo knygose išbandė poemos, eilėraščių, novelės, esė, pasakų, pasakėčių žanrus ir sugrįžo prie romano. Nors autoriaus kūrinių forma kinta, tačiau stilius išlieka labai panašus: kiekviena knyga prisotinta sarkazmo, intelektualinio žaidimo, sumaišoma aukštoji ir žemoji kultūra. Ši knyga – ne išimtis. Pasakojimas joje sudedamas iš visuomeninio gyvenimo klišių, sustabarėjusio požiūrio į besikeičiantį gyvenimo būdą. Iki pat romano pabaigos sunku suprasti, į ką nukreipta A. Spraunius ironija. Ar rašytojas siekia griauti, ar įtvirtinti mitus? Tai viena iš tų knygų, kurių pasakojimo forma nustelbia turinį. Tekstas romane išskaidytas, skaitytojui įdomiau, bet naujų prasmių dėl to neatsiranda. Šis kūrinys atrodo kaip nesibaigianti optimistinė pagrindinio veikėjo vizija, mūsų kasdienybės koliažas, papasakotas su ironija. Tik ironija dažnai primena jaunatvišku norintį apsimesti pusamžį vyrą, norintį pasigirti, kad gali garsiai pasakyti fuck system, čiulpk, sperma, o pasakęs tai kartą, iš džiaugsmo pakartoja dar dešimt.

Knygos pavadinimas – „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“ – suintriguoja. Kaip siejasi šoferis (net pats šio žodžio statusas – vengtina vartoti svetimybė), išminties personifikacija Sofija ir nusmurgusį Boratą primenantis vyras ant knygos viršelio? Kyla nuojauta, kad bus daug knygos perskaitymo ir supratimo kelių, tačiau ji, deja, nepasitvirtina.

Pradėjus skaityti, pirmosios teksto atkarpos trikdo: pavadinimas ir citata iš Jono apokrifo nuteikia postmodernistiniam žaidimui, tačiau prasidėjęs tekstas primena R. Granauską, verkšlenantį dėl sovietmečio negerovių. Pirmiausia tokią aliuziją sukelia plentų aprašymas: „Susisiekimui tarp didmiesčių gerėjant senieji keleliai nyko… <…> Greta didžiojo kaimyno kelelis tarsi nuščiūdavo, susigūždavo lyg gėdydamasis savo menkumo… <…> Juo tik vietiniai gyventojai išjudėdavo lankyti kaimynų arba per darbymetį ardydavo kelio dangą sunkiais traktoriais.“ Vėliau į sovietinę atmosferą dar labiau panardina pasakojimas apie tetą, mokytoją, gyvenančią šalia mokyklos esančiame dvaro pastate, kurio tikrieji šeimininkai ištremti. Kurį laiką neaišku, kokia yra pasakojimo „dabartis“, kodėl Sofija vairuoja „Mercedes-Benz“, o ne „MAZ“ ar „KAMAZ“. Iš pradžių toks neatitikimas trikdo, tačiau skaitant knygą toliau paaiškėja „laiko kondensacija“ – buities, socialinio gyvenimo, pasaulėžiūros kaitą, realybėje Lietuvoje trukusią apie pusšimtį metų, Sofija gali patirti per kelias pasakojimo dienas.

Romanas žaismingai struktūruotas, mozaikiškas. Jis suskaidytas į tris skyrius su poskyriais, o pats tekstas rašomas atkarpomis. Pajuodintu šriftu parašytos teksto atkarpos žymi pagrindinio knygos veikėjo – Sofijos mintis, kurias jam sukelia asociacijos.

Beveik visą antrąjį skyrių sudaro pagrindinio veikėjo vizijos. Po sukrėtimo, kai nepažįstamas vyras priverčia Sofiją patenkinti jį oraliniu būdu, šis patiria „regėjimą ne regėjimą, pusiau sapną“. Jame Sofija pamato savo vaikystės ir paauglystės viziją, kurioje jo gyvenimas, prasidėjęs sunkumais, pamažu vis gerėja. Dešimtmetis Sofija buvo silpnas, nepritapo prie bendraamžių, su mama miegojo vienoje lovoje, o tėvo net neprisiminė. Virsmas iš praeities realybės į dabartinę įvyksta tuomet, kai pagrindinis veikėjas gauna palikimą. Buvę skurdžiai virsta „naujaisiais lietuviais“, kurie rengiasi pagal paskutinę madą, sportuoja, sveikai maitinasi, visapusiškai lavinasi ir kaupia turtus. Išsitrinama skirtis tarp aukšto ir žemo stiliaus, suplakamos vulgarybės ir religiniai motyvai, pateikiamos nepopuliarios „Šventojo rašto“ citatos (mokytoja vaikams diktuoja ištrauką iš Šventojo rašto Išėjimo knygos: „Eikite stovyklos viduriu išilgai nuo vartų lig vartų, ir kiekvienas teužmuša savo brolį ir priedelį, ir artimą“. Parodoma šiuolaikinio žmogaus situacija, ironizuojama aplink tvyranti vertybių sumaištis.

Romane laikomasi nuomonės, kad gyvenimas įvairus, todėl kūrinys turi šį daugialypiškumą atskleisti. Šį požiūrį turėtų patvirtinti netgi Biblija, kuri gali išmokyti ne tik meilės artimui, bet ir melo, žmogžudysčių, pažeminimo. Romano tekste veikia keletas lygmenų, tačiau šie lygmenys ne kovoja vienas su kitu, bet kartu su intertekstais ir kultūrinėmis detalėmis susiliejami į harmoningą derinį. Romane autorius sąmoningai siekia sumaišyti įprastas kategorijas. Parodoma, kad šiuolaikinio žmogaus sąmonėje ir repas, ir konservantų baimė, ir Biblijos ištraukos yra greta, šie dalykai vienodai reikalingi ir nei vienas nėra svarbesnis už kitus.

Trečiojoje romano dalyje pagrindinis veikėjas prabunda iš sapno ir imasi veikti – steigia apipjaustymo kompaniją. Nors anotacijoje rašoma, kad „romano pabaigą vainikuoja Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas“, tačiau skaitant kūrinį atrodo, kad autorius užsižaidė ironizuodamas apipjaustymo biuro darbą, užsisvajojo rašydamas apie psichoanalitiką, o pagrindinį kūrinio veikėją taip apraizgė prekinių ženklų pavadinimais, kad Sofija liko nei triumfavęs, nei vainikuotas. Pirmuosiuose skyriuose gana sklandžiai kuriamas pasakojimas pabaigoje trepsi vietoje.

Romano veiksmas atrodo pakrikęs, o gyvenimą pakeitusi „iniciacija“ nustelbia patį lūžį. Nors romano veiksmas lėtai pasistūmėja į priekį, tačiau galiausiai grįžtama prie ribinio momento. Apsiginklavęs Sofija važiuoja į pamiškę, kad galėtų sau ištarti: „Nagi, čiulpk, vaikine.“ (p. 144) Penkiaknygės išmintis Sofijai atrodo visai nereikalinga: „…savo religijai turiu vadovauti pats. <…> aš žinau, kad šventovė yra mano kūnas. Jis klusnus ir galingas, jau spėjo išversti bokštinį kraną. <…> Sperma tėra priemonė, skirta tam, kad tinkamiau įsijausčiau.“ (p. 145) Galbūt iš pradžių tokia stilistika šokiruoja skaitytoją, tačiau vėliau spermos, sekso motyvas atsibosta ir atrodo kaip autoriaus bandymas dar kartą pasinaudoti tuo pačiu triuku.

Šiuolaikinis skaitytojas yra įpratęs prie žinių, kurios iš gabaliukų dėlioja pasaulio vaizdą, todėl romano teksto strategija nei stebina, nei sukelia skaitymo kliūčių. Romaną norisi „vartoti“ puslapis po puslapio – lengvai ir patogiai, nes istorija – be isterijos. Knygą apie šoferį Sofiją galima perskaityti lengvai, vienu prisėdimu, nes pasakojimas sudomina, įtraukia. Svarbesnis klausimas – kas lieka skaitytojui, perskaičius šią knygą? Žodžių žaismas pasimiršta, atmintyje telieka miglota Sofijos savianalizės ir psichoanalizės istorija, papasakota su šypsniu lūpose. Romanas neiškelia problemų, nepaskatina skaitytojo bandymų naujai pažvelgti į save ar į supančią aplinką, tampa lengva, nors ir nelabai turininga, vakaro pramoga.

Istorija apie Šoferį Sofiją