John Green „Popieriniai miestai“

John Green – premijomis apipiltas jaunas amerikiečių autorius, kurio vardas gerai žinomas visame pasaulyje. Šį rašytoją jau spėjo pamėgti ir Lietuvos skaitytojai, nes „Popieriniai miestai“ yra net trečiasis į lietuvių kalbą išverstas John Green kūrinys.

Pagrindinis John Green knygos „Popieriniai miestai“ veikėjas yra Kventinas Džeikobsenas. Jis jau daug metų slapčia įsimylėjęs kaimynystėje gyvenančią Margo Rot Špygelman. Vaikystėje buvę neišskiriami draugai, įžengę į paauglystės laikotarpį jie susvetimėjo. Todėl kai vieną naktį Margo išdygsta lange su pasiūlymu kartu leistis į naktinį žygį ir atkeršyti visiems jos priešams, Kventinas ilgai nesispyriodamas sutinka.

Beprotiškos kelionės metu jų ryšys vėl sustiprėja ir vaikinas ima tikėtis, jog nuo šiol viskas bus kitaip. Deja, svajonės lieka svajonėmis – kitą dieną atėjęs į mokyklą Kventinas sužino, kad Margo dingo. Kadangi taip nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvo atsitikę ir anksčiau, niekas nereiškia didelio susirūpinimo. Tais ankstesniais kartais mergina palikdavo užuominų, kaip ją būtų galima rasti, todėl Kventinas pasitelkia visą savo išmonę ir lyg apsėstas ieško Margo. Nors pagrindinis Kventino tikslas yra rasti pradingėlę, jam ne mažiau aktualu suvokti, kas yra Margo Rot Špygelman.

„Šitų dalykų negaliu įsivaizduoti ir jaučiu negalįs todėl, kad Margo nepažįstu. Žinojau, kaip ji kvepia, žinojau, kaip elgiasi būdama su manimi, ir žinojau, kaip elgiasi būdama su kitais, žinojau, kad jai patinka „Mountain Dew”, nuotykiai ir teatrališki poelgiai, žinojau, kad ji linksma, protinga ir apskritai geresnė už mus visus. Bet nežinojau, kas ją čia atvedė ar kas čia laikė, kas privertė išvykti. Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Išsiaiškinti, kokia Margo tada, kai nebūna Margo, kurią visi pažįsta.”

John Green knygos „Popieriniai miestai“ veikėjai yra paaugliški, bet knygoje yra ir labai įdomių minčių, priversiančių susimąstyti bet kokio amžiaus žmogų:

„Ar žinojai, kad beveik visą žmonijos istoriją vidutinis žmogaus amžius nesiekė ir trisdešimties metų? Taigi normalus suaugusiojo stažas galėjo būti nebent koks dešimt metų, ar ne? Niekas neplanavo pensijos. Neplanavo karjeros. Išvis nieko neplanavo. Tam niekas neturėjo laiko. Ir neturėjo ateities. Bet paskui gyvenimo trukmė pradėjo ilgėti, žmonėms pradėjo šviestis vis ilgesnė ateitis, jie ėmė vis daugiau apie ją galvoti. Apie ateitį. O dabar visas gyvenimas – ateitis. Ką bedarytum, viskas dėl ateities: baigi vidurinę, stoji į koledžą, kad gautum geresnį darbą, galėtum nusipirkti gražų namą, galėtum išsiųsti vaikus į koledžą, kad jie irgi gautų gerą darbą, nusipirktų gražų namą ir galėtų savo vaikus išsiųsti į koledžą.”

Tai tikrai gera knyga, sukėlusi mano susidomėjimą John Green kūrybą. Pažadu perskaityti kitas knygas ir parašyti savo nuomonę apie jas. Vienintelis dalykas, ką patarčiau daryti – skaityti knygas angliškai, nes tekstas tikrai paprastas, bet padės patobulinti / prisiminti anglų kalbą.

Taip pat yra sukurtas to paties pavadinimo filmas pagal šią istoriją, bet mano nuomone, filmas knygai neprilygsta ir filmu buvau nusivylusi.

Popieriniai miestai

 

Jan Wolkers „Turkiški saldumynai“

Anotacijoje rašoma, kad „Turkiški saldumynai“ yra ‘originali ir provokuojanti, erotiška ir jausminga, persmelkta ilgesio ir šviesi knyga. Septintojo dešimtmečio Amsterdamas. Aistrų ir svaigulio kupinas menininkų pasaulis. Visas ribas griaunanti meilė. Tai vienas geriausių XX a. romanų, parašytas vieno didžiausių visų laikų Olandijos rašytojų – garsaus dailininko ir skulptoriaus Jano Wolkerso. Pagal šią knygą sukurtas to paties pavadinimo kino filmas atnešė šlovę ir olandų kino režisieriui Pauliui Verhoevenui.’

Siužetas

Skulptorius su raudonplauke Olga susipažįsta keliaudamas autostopu. Jis – bohemiškas, aistringas ir talentingas menininkas, ji – aikštinga turtingų miesčionių dukra. Ji stabteli jo pavėžėti, ir juodu daugiau nebesiskiria.

Olga tampa skulptoriaus gyvenimo centru, jo mūza. Jų aistringai, beprotiškai meilei negali pasipriešinti dukros pasirinkimui nepritarianti motina, negąsdina nė bohemiškas, dažnai skurdus menininko gyvenimas. Nedidelėje studijoje pačioje šurmulingo Amsterdamo širdyje lekia audringos fantazijos, meilės, sekso, kūrybos kupinos dienos ir naktys. Visgi vieną dieną Olga išeina, o vėliau įvykęs susitikimas buvo visai ne toks, kokio galima tikėtis.

„Turkiški saldumynai“ pirmiausia yra meilės romanas. Knygos pasakotojasr eflektuodamas santykių pradžią, santuoką ir bendrą gyvenimą apsako savo meilės ir aistros Olgai istoriją, bet ir tarsi bando išsiaiškinti, kodėl moteris jį paliko. Knygoje ryški pasakotojo asmeninė drama (bandymas atsigauti po sugriuvusios santuokos, menininko kelias, vienišumas), tačiau neapleidžia mintis, jog svarbiausia knygoje lieka Olga, kurios gyvenimas dalelė po dalelės dėliojamas. Jos motinos įskiepytas nevisavertiškumas, baimė pasenti, abejojimą savo kilme ir paranojišką nenorą pačiai tapti motina. Apžvelgdamas Olgos tėvų santykius, pasakotojas atkreipia dėmesį į motinos svarbą – teigdamas, kad jos valioje buvo priversti Olgą pasirinkti vienaip ar kitai, jis prieina išvadą, kad dėl visų Olgos santykių nesėkmių kalta būtent ji.

Turkiški saldumynaidaugiasluoksnis romanas, jame vis mainosi dabarties ir praeities, gyvybės ir mirties vaizdiniai, pasakotojas atviras, nuoširdus, turintis ne tik ironijos, bet ir juodojo humoro, šviesus, humaniškas, bet nevengiantis ir brutalumo.

Nepaisant to, knyga dažnai atrodo menkavertė ir lėkšta. Anuomet išleista knyga skaitytojams kėlė šoką, dabar sekso, kūno temos atrodo tiesiog nuobodžios. Rodos kūniškumo išlaisvinimo revoliucija jau įvyko ir knyga neteko prasmės.

Ir su Turkija veiksmas neturi nieko bendro.

Turkiški saldumynai

John Steinbeck „Mūsų nerimo žiema“

John‘as Steinbek‘as (1902–1968) – vienas reikšmingiausių XX a. pirmos pusės JAV rašytojas. 1962 m. apdovanotas Nobelio premija „už realistinį ir kartu kupiną fantazijos pasakojimo meną, pasižymintį geranorišku humoru ir socialiniu požiūriu“. Ne visus J. Steinbeck‘o kūrinius kritikai vertina vienodai: tarp į chrestomatijas įtrauktų, dabar jau klasika laikomų pasitaiko ir silpnesnių. Tačiau romanas „Mūsų nerimo žiema“ (1961 m.) neabejotinai priskirtinas geriausiems. Ši knyga – paskutinis didelis J. Steinbeck‘o romanas, visiškai atitinkantis Nobelio premijos žodžius: realistinis ir kartu kupinas fantazijos pasakojimas, pasižymintis geranorišku humoru ir socialiniu požiūriu.

Pagrindinis kūrinio veikėjas Itenas Alenas Houlis – eilinis paprasto JAV miestelio gyventojas. Houlių šeima buvo turtinga ir įtakinga Nju Beilyje, tačiau Didžioji depresija apvertė gyvenimą aukštyn kojom: šiandien Itenas dirba pardavėju (sandėlininku, šlavėju ir administratoriumi) kadaise jo šeimai priklausiusioje, o dabar nelegalaus imigranto iš Italijos valdomoje parduotuvėlėje. Pačiam Itenui mažo žmogelio padėtis diskomforto nekelia: iš gyvenimo daug nereikalauja, į viską žiūri optimistiškai ir su humoru, netgi sugeba pasišaipyti iš savosios padėties, tačiau nuolatinis aplinkinių (žmonos, vaikų, kaimynų ir pažįstamų) spaudimas susigrąžinti buvusį statusą po truputį graužia pagrindinį veikėją:

Žmonės negriūna iš karto, kitaip tariant, su didelėm nelaimėm jei gali kovoti. Erozija – štai kas žmogų žlugdo ir palengva stumia pražūtin. Žmonės įsibaugina. Ir mane baimė kamuoja. „Longailendo elektros kompanija“ srovę gali išjungti. Žmonai reikia apsirengti. Vaikams reikia batų ir pramogų. O jeigu jie mokyklos negalės užbaigti? O mėnesinės sąskaitos, gydytojas, dantistas, tonzilektomija? Ir greta viso to, tik pamanykit, kas būtų, jeigu aš staiga susirgčiau ir nebegalėčiau šluoti šito nelemto šaligatvio? Žinoma, jūs nesuprantate. Palengva tai vyksta. Iš vidaus ėda. Aš galiu galvoti tik apie kito mėnesio įnašus už šaldytuvą.“ (22 p.)

Norint susigrąžinti vardą ir statusą visuomenėje, pirmiausia reikia susigrąžinti prarastus pinigus. Pora užuominų, keletas patikrinimų dėl informacijos patikimumo (dirbant vienoje iš dviejų miestelio parduotuvių išgirsti ar pašnibždėti labai lengva) ir pagrindinio veikėjo galvoje gimsta planas, kuris žingsnelis po žingsnelio, lėtai, tačiau užtikrintai įgyvendinamas.

Viskas būtų puiku, jeigu ne viena problema – sąžinė: Itenas abejoja dėl priemonių, kurių reikėtų įgyvendinant aplinkinių (savo?) lūkesčius ir norus, etiškumo. Iš vienos pusės – ne piniguose laimė:

Štai vakar vakare Elina manęs paklausė: „Tėti, kada mes būsime turtingi?“ Bet aš jai nepasakiau to, ką žinau: „Mes veikiai būsim turtingi, ir tu, kuri nemokėjai gyventi neturte, nemokėsi ir turte gyventi“. Ir tai teisybė. Neturtinga būdama, ji pavydėjo. O tapusi turtinga, ims pūstis. Pinigai ligos negydo, tik keičia jos simptomus.“ (131 p.), iš kitos pusės – „O jeigu mano kukli tarnyba bakalėjoje, kuriai ir galo nematyti, nėra duotybė, o tik dvasios tingumas? Kiekvienam pasisekimui reikia drąsos. Gal aš paprasčiausias bailys, bijantis pasekmių, trumpai tariant, tinginys?“ (119 p.)

Moralinių dilemų kankinamo veikėjo mintys bėga tolyn:

Ir jei mes sau galime atleisti smulkius nusikaltimus, kodėl nebūtų galima atleisti staigaus, drąsaus, negailestingo nusikaltimo? Ar nužudyti žmogų, palengva tolydžio iš jo spaudžiant syvus, ne tas pat, kaip nužudyti staigiu ir negailestingu peilio smūgiu? Aš nesijaučiu kaltas dėl kare nužudytų vokiečių. O jeigu tam tikram laikotarpiui panaikinčiau ne kelis, o iš karto visus įstatymus. Juk, tikslą pasiekus, galima juos vėl atkurti. Nėra abejonės, kad verslas – savotiškas karas. Kodėl negalima paskelbti totalaus karo vardan taikos. Misteris Baikeris ir jo draugai nenušovė mano tėvo, bet tik patarinėjo jam, o kai jo verslas žlugo, jie tuo pasinaudojo. Ar tai nėra savotiška žmogžudystė? Argi bent vienas didžiulis kapitalas, kuriais mes žavimės, buvo sukrautas be žiaurumo? Tokio aš nežinau.
Jeigu aš laikinai atmesčiau visas taisykles, randų neišvengčiau, bet vargu ar jie būtų bjauresni už pralaimėjimo randus, kurie ženklina man veidą. Juk gyventi – tai tolydžio gauti naujus randus.
“ (120 p.).

Šiame kūrinyje nėra daug filosofinių apmastymų apie žmogaus prigimtį, nėra herojinių aplinkybių – tik paprasto žmogaus jausmai, mintys ir poelgiai jam sudėtingomis, tačiau tikroviškomis gyvenimo aplinkybėmis. Knygos privalumas – galimybė vertinti ir diskutuoti dėl veikėjų veiksmų: apie tai galima traktatus parašyti. Bet prieš tai reikia perskaityti šį romaną.

Beje, šia mintimi J. Steinbeck‘as knygą ir pradėjo – romano „Mūsų nerimo žiema“ epigrafas skamba taip: „Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir vietovės slypi po išgalvotais vardais ir pavadinimais, siūlyčiau atidžiau pasižvalgyti aplinkui ir pasižiūrėti į savo širdis, nes šioje knygoje aprašyta žymi dalis nūdienės Amerikos.“ (6 p.) Amerikos, kurioje 1934 m. Didžioji depresija pakeitė žmonių gyvenimą: turtinę padėtį, statusą, požiūrį į save ir kitus. Tokių pokyčių neišvengė ir Lietuva: prieš 15-20 metų didesniu mastu, šiomis dienomis – rečiau, todėl atidžiau pasižvalgę aplinkui ar pasižiūrėję į savo širdis Itenų rasite ir savo kieme. Šiuo požiūriu romanas „Mūsų nerimo žiema“ tampa ne tik puikiai parašyta klasika, bet ir taikli šiandienos analizė, verta dėmesio ir nuoširdžių rekomendacijų.

Manantiems, kad knyga paseno ir jos užduodami klausimai nebeaktualūs, – dar viena citata iš romano:
„– Vadinasi, ir anuomet buvo tas pats?
– Tas pats.
– Bet juk turi būti koks nors skirtumas
– Skirtumas tik žmonėse. Viskas nuo žmonių priklauso. Vienintelė jėga – pats žmogus. Nuo jo viskas priklauso.
“ (64 p.)

Beje, šia mintimi J. Steinbeck‘as knygą ir pradėjo – romano „Mūsų nerimo žiema“ epigrafas skamba taip: „Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir vietovės slypi po išgalvotais vardais ir pavadinimais, siūlyčiau atidžiau pasižvalgyti aplinkui ir pasižiūrėti į savo širdis, nes šioje knygoje aprašyta žymi dalis nūdienės Amerikos.“ (6 p.) Amerikos, kurioje 1934 m. Didžioji depresija pakeitė žmonių gyvenimą: turtinę padėtį, statusą, požiūrį į save ir kitus. Tokių pokyčių neišvengė ir Lietuva: prieš 15-20 metų didesniu mastu, šiomis dienomis – rečiau, todėl atidžiau pasižvalgę aplinkui ar pasižiūrėję į savo širdis Itenų rasite ir savo kieme. Šiuo požiūriu romanas „Mūsų nerimo žiema“ tampa ne tik puikiai parašyta klasika, bet ir taikli šiandienos analizė, verta dėmesio ir nuoširdžių rekomendacijų.

Musu-nerimo-ziema

Kader Abdolah „Mano tėvo užrašų knygelė“

Kaderas Abdolah – slapyvardis, skirtas autoriaus bičiuliams atminti: du pseudonimo dėmenys yra rašytojo draugų, kurie žuvo persekiojami dabartinio Irano režimo, vardai. Autorius gimė 1954 m. Irane. Teherane studijuodamas fiziką įstojo į pogrindinės kairiųjų partijos, kovojusios tiek su šacho diktatūra, tiek ir su vėlesniu ajatolų režimu, gretas, rašė straipsnius nelegaliam leidiniui. 1988 m. rašytojas pasitraukė iš tėvynės ir pasiprašė politinio prieglobsčio Nyderlanduose. Abdolah pasirinko rašyti svetima, išmokta olandų kalba, norėdamas Vakaruose įprasminti savo tėvynės dramą, turtingą kultūrą ir istoriją.

Mano tėvo užrašų knygelė“ – autobiografiškas romanas apie XX a. Iraną. Ne viską, bet kai ką pasakojantis apie islamo religiją ir Koraną, apie senąją to krašto kultūrą, jo archajiškumą ir modernėjimą rašytojas tai daro savitu rakursu, per jam būdingą patirties ir pasaulėžiūros prizmę.

„Mano tėvo užrašų knygelės“ siužetinis pasakojimas yra glaustas, dinamiškas, konstruojamas iš nedidelių istorijėlių. Epizodas po epizodo atskleidžiama romane pasakojama tai apie pagrindinio veikėjo ir pasakotojo Ismailo emigracinę dabartį, tai apie jo iranietišką vaikystę, šeimą, jo santykius su kurčnebyliu tėvu Akha Akbaru, tą rytietišką patriarchalinį pasaulį su epizodiniu, bet svarbiu moterų (motinos Tinės, tetų, seserų, ypač jauniausios, tėvo pramintos Auksiniu Laikrodėliu) vaidmeniu jame.

Romane pasakoja ne tik Ismailas. Jo balsas čia susipina su trečiojo asmens pasakotojo balsu, nukeliančiu į laikus prieš Ismailo gimimą, t. y. į XX a. pirmąją pusę – Ismailo tėvo Akhos Akbaro vaikystę ir jaunystę (šis buvo tarnaitės ir kilmingo perso sūnus). Prieš akis iškyla Akhos Akbaro rytietiškų piršlybų ir santuokinio akto vaizdai (nors toliau gyvenime jis turėjo moterų, nebesilankė pas kekšes), nuoširdaus jo religingumo, rūpinimosi šeima scenos (tai tėvo Akhos Akbaro mintis buvo iš kaimelio persikraustyti į miestą, kad galėtų leisti vaikus mokyklon). Įspūdingas ir dėdės Kazemo Chano paveikslas – jis buvo poetas ir kaimo galva, rūkė opijų ir tai buvo visuotinai „laikoma poetišku kilmingumo ženklu“ (p. 17); šis dėdė pasirūpino išmokyti kurčnebylį Akhą Akbarą, kurį įžvelgė turint menininko gyslelę, rašyti dantiraščiu ir persiškų kilimų taisytojo amato.

Tokia romano pradžia – bylojanti kelių pasakotojų balsais, kupina autentiškų detalių, Irano senosios kultūros, religingumo, archajiško gyvenimo būdo vaizdais. Antroje dalyje – jau labiau politinėje – vyrauja Ismailo ir tėvo santykių istorija modernėjančiame Irane, pasakojama iš Ismailo pogrindinės kairuoliškos veiklos perspektyvos, veiklos, į kurią Senedžane jį įtraukė dantistas Puras Bahlulas, pas kurį dar mokydamasis mokykloje atvedė Akhą Akbarą gydytis skaudančius dantis. Į šį politinį judėjimą Ismailas įtraukia ir savo geraširdį, sūnumi pasitikintį tėvą (pvz., šis savo dirbtuvėlės sandėliuke paslepia legendinę kovotoją Džamilą). Vis dėlto čia nesileidžiama į atvirą kairuoliškos ideologijos propagavimą, tik atskleidžiamos kelios pogrindinės veiklos Irane detalės (pvz., kaip Ismailas slapta susitikinėdavo su informatoriais, kaip jam buvo leidžiama bendrauti su savo šeima ir kt.).

Skaitydamas romaną greit pripranti ir prie iš pradžių kiek trikdančio jo trūkumo: nors Ismailo tėvas Akha Akbaras nuo gimimo yra kurčnebylis, knygoje pateikiama nemažai jo tiesioginės kalbos – ji, kaip imi suprasti, yra pasakotojo Ismailo prisiminimo būdu ar kitaip iššifruota tėvo gestų kalba. Juk nuo pat vaikystės sūnus buvo Akhos Akbaro judesių aiškintojas kitiems. Be to, gebėjęs saugoti tėvo paslaptis, mokėjęs jį prusinti, t. y. perteikti kai kurias politikos ir mokslo žinias.

 mano tėvo užrašų knygelė

Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“

Kazuo Ishiguro (g. 1954 m. ) – britų rašytojas, gimęs Nagasakyje, o nuo penkerių gyvena Britanijoje. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. rašytojui už nuopelnus literatūrai suteiktas garbingas Britų imperijos titulas (OBE), o 1998 m. jis tapo Prancūzijos menų ir literatūros kavalieriumi. Šiuo metu su šeima gyvena Londone.

Dienos likučiai“ yra knyga iš serijos „Dvidešimto amžiaus aukso fondas“ ir ji šio įvertinimo tikrai nusipelnė. Ėmiausi skaityti knygos pirmiausia dėl egzotiškos autoriaus pavardės ir visai nesitikėjau, kad knyga bus apie XX amžiaus Angliją ir anglus.

Knyga nėra ‘praryjama’ vienu ypu. Nors nėra stora, skaitosi gana lėtai. Veiksmo itin mažai, veikėjas prisimena senas dienas, apmąsto savo profesinį (nes kitokio neturėjo) gyvenimą ir kartais rodosi, kad tikrai bando kantrybę nesibaigiančiomis smulkmenos. Visgi perskaičius knygą ima ryškėti tikrieji kūrinio kontūrai, viskas atsistoja į vietas ir knygos įspūdis stiprėja lyg bręstančio vyno skonis. Rekomenduoju paskaityti.

Romane pasakojama apie didelių angliškų rūmų vyresnįjį liokajų poną Stivensą. Veiksmas vyksta šešias dienas. Veikėjas išvyksta į kelionę ir bekeliaudamas apmąsto savo patirtį pas vieną reikšmingą lordą, kur jis tarnavo kartu su panele Kenton. Pamažu atsiskleidžia nevykę veikėjo santykiai su kolege. Pasakojama pirmu asmeniu. Pasakotojas nepatikimas. Čia vienas iš tų atvejų, kada skaitytojas supranta daugiau už pagrindinį veikėją. Daug ką pono Stivenso ekstremalus socialinis bukumas siutins. Kitus ims liūdesys. Tragiškas veikėjas, veltui iššvaistytas gyvenimas, praleistos galimybės, meilė, kuri galėjo būti, bet nebuvo…

dienos likučiai

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Prestižinės 2000 m. Bookerio premijos laureatė Margareta Atwood šiandien yra bene geriausiai tarptautiniam skaitytojui pažįstama Kanados rašytoja. Jos kūrybinis laukas aprėpia poeziją, trumpąją prozą, eseistiką ir romaną. Rašytoja stebina naratyvinių strategijų įvairove ir tekstinių žaidimų gausa.

Tai patvirtina ir 1985-aisiais išleistas romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid’s Tale). Atwood primena Biblijoje užrašytą kultūrinę patirtį ir piešia apokaliptinio netolimos ateities pasaulio viziją, kai moterys verčiamos gimdyti vaikus bevaikėms elito poroms ir kai religija tampa pagrindiniu galios diskurso įrankiu įtvirtinant autoritarinį režimą.

Romano pagrindas – reproduktore paverstos moters likimas futuristinėje Gileado valstybėje, kurioje eschatologinė nuojauta slopinama griežta krikščioniška doktrina, o fizinis bei dvasinis nevaisingumas gydomas prievarta pavergiant moteris, kad būtų pratęsta giminė.

Knygoje daugybė intertekstų, nuorodų į kultūrinius kontekstus: svarbus biblinis kontekstas, antiutopija (disutopija), feministinė patriarchalinės ideologijos kritika, pokolonijinių studijų religinio fundamentalizmo kritiką. Tekstas atviras interpretacijoms ir kiekvienas skaitytojas gali knygą perskaityti savaip.

„Tarnaitės pasakojimas“ pateikiamas kaip jaunos moters dienoraštis, kuriame ji aprašo savo gyvenimą krikščioniškojo fundamentalizmo persmelktoje futuristinėje visuomenėje. Pasakotoja priverstinai apgyvendinama naujosios santvarkos elito (vieno iš Tikėjimo Vadų ir jo Žmonos) namuose, kad bevaikei porai pagimdytų palikuonį. Atwood distopinį chronotopą kuria užuominomis į biblinį kontekstą: valstybinį perversmą bei vyro ir dukters netektį išgyvenusi pasakotoja negali sukonkretinti nei laiko (įstrigusi tarp praeities ir ateities, ji gyvena amžinybės laike), nei erdvės (veiksmo vieta – biblinė Gileado valstybė „kažkur“ buvusioje Naujosios Anglijos valstijoje). Ji negali apibrėžti ir savo tapatumo: kaip ir kitos Tarnaitės, ji neturi vardo ir yra vadinama Ofreda, nuo jos šeimininko vardo Fredo. Jei pasikeis šeimininkas, tuomet pasikeistų ir jos vardas.

Aliuzija į Senojo Testamento Pradžios knygą išsakoma pirmajame romano epigrafe: Rakelė, matydama save esant nevaisingą, pavydėjo savo seseriai ir tarė savo vyrui: Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu. Įpykęs Jokūbas jai atsakė: Argi aš esu Dievas? Juk jis tau nedavė tavo įsčioms vaisiaus. Bet ji sakė: Turiu tarnaitę Balą; įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir kad iš jos aš turėčiau vaikų. (Atwood, 1989, epigrafas) Paratekstinė nuoroda į Senąjį Testamentą nužymi teologinį siužetinės problematikos kontekstą ir struktūruoja romano veikėjų tarpusavio santykius. Ofredos istoriją galima interpretuoti kaip paralelę su epigrafe nusakoma bibline Jokūbo ir Rachelės šeimos istorija. Negalėdama susilaukti kūdikio, Rachelė liepia Jokūbui pradėti vaiką su jos tarnaite Bala (Pr 30, 1–4). Taigi Ofreda yra kaip biblinės Balos metafora – tos, kuri turi pagimdyti kūdikį nevaisingai Vado ir jo Žmonos šeimai.

Religija knygos diskurse įtvirtina represines struktūras: Biblija yra vienintelė leidžiama skaityti knyga, o teologinė retorika tampa įsteigto galios diskurso kodas, leidžiantis atpažinti savus ir svetimus, ideologijos tarnus ir priešininkus. Socialinis religinių formulių vaidmuo išryškėja Ofredai kalbantis su kitos šeimos Tarnaite Ofglena: – Tebūnie palaiminta vaisius, – ji ištaria tarp mūsų priimtą pasveikinimą. – Teatveria Viešpats, – atitinkamai atsakau. […] – Girdėjau, kad karas sėkmingai tęsiasi, – sako ji. – Tebūnie palaimintas, – atsakau. – Mums dovanojo gerą orą. – Kurį aš su džiaugsmu priimu. (P. 19)

Vyrų socialiniai luomai atitinka Dievo Tėvo provaizdį: jie skirstomi į Tikėjimo Vadus („kunigiškasis“ elitas), Akis (saugumo darbuotojai), Angelus (kariai) bei Sargus (namų tarnai). Moterų hierarchijos viršūnėje yra Žmonos (Vadų žmonos), žemiau – Tetos (ideologijos mokytojos), dar žemiau – Tarnaitės, atliekančios reproduktorių funkciją, ir Jezabelės (prostitutės). Nevaisingos moterys (jei tai nėra Žmona) vadinamos Mortomis: jos atlieka namų priežiūros darbus arba tampa Ne-moterimis ir yra išsiunčiamos į Kolonijas rinkti toksinių atliekų.

Ofredos pasakojime ryškiausia nežinomybė ir kančia: tarnaitė nežino, kas nutiko jos šeimai, ji visapusiškai priklauso nuo Vado ir jo Žmonos – jei ji nepagimdys vaiko, jos laukia mirtis. Visgi nors Tarnaitę kamuoja labai niūrios mintys, jos sąmonė priešinasi vergo sindromui, kuris jai padeda išsilaisvinti ir pabėgti iš Vado namų. Ji nuolat bando prisiminti (t. y. mintyse susigrąžinti) savo ligtolinį gyvenimą, kad išlaikytų dvasinę autonomiją totalitarinės galios akivaizdoje. Ofredos pasakojimas nuolatos balansuoja tarp praeities ir dabarties: ji prisimena savo vyrą, dukterį, motiną, draugę Moirą bei gyvenimą prieš Gileadą, kuris priešinamas su dabartiniu.

„Tarnaitės pasakojimas“ tekstas yra atviras prasminių žaidimų lauką, kuriame skaitytojas skatinamas derinti įvairius interpretacinius požiūrius, grindžiamus nuolatiniu teksto ir skaitytojo dialogu.

viršelis

Jeanette Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“

Įvaikinta religingų evangelikų šeimos, Džanetė įtiki esanti Dievo išrinktoji ir rengiasi tapti pamaldžia misioniere, tačiau sulaukusi paauglystės ji įsimyli kitą mergaitę, taip sukeldama siaubingą skandalą. Fanatiški religinės bendruomenės nariai nutaria „išvaryti iš jos velnią“ ir griebiasi prievartinio egzorcizmo seansų…

Didžiosios Britanijos rašytoja, Britų imperijos ordino kavalierė, daugelio literatūros ir kino premijų laureatė Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių. Debiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.

Pasak rašytojos, „Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis griauna stereotipus, apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė. Romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad žmonės, iš pradžių nelinkę sutikti ir palaikyti to, apie ką rašoma knygoje, skaitydami suvokia pritariantys.

„Apelsinai“ – eksperimentinis romanas: tai nėra linijinis pasakojimas. Jame siūloma sudėtinga pasakojimo struktūra užmaskuota kaip paprastas pasakojimas, naudojamos didžiulės žodžių atsargos ir žavi tiesmuka sintaksė. O tai reiškia, kad galima skaityti spirale. Spiralė yra taki ir leidžianti begalinį judėjimą forma. Tačiau ar tai judėjimas į priekį ar atgal? Į gylį ar į aukštį? Nupieškite keletą susiliejančių spiralių ir jums viskas taps aišku. Spirale besisukantis pasakojimas man tinka kuo puikiausiai, ir toliau jį naudoju ir esu patobulinusi „Aistroje“ ir „Vyšnios lytyse“. Tikrai nematau prasmės skaityti tiesiomis linijomis. Mes taip negalvojame ir taip negyvename. Mūsų mąstymo procesai panašesnį į labirintą, o ne į greitkelį – kiekvienas posūkis veda prie kito posūkio – nesimetriško ir netikėto. Tačiau tai ir ne chaosas. Sudėtinga matematinė lygtis, kurią dar sunkiau išnarplioti, nes X ir Y reikšmės kasdien vis kitokios.“

apelsinai