Jan Wolkers „Turkiški saldumynai“

Anotacijoje rašoma, kad „Turkiški saldumynai“ yra ‘originali ir provokuojanti, erotiška ir jausminga, persmelkta ilgesio ir šviesi knyga. Septintojo dešimtmečio Amsterdamas. Aistrų ir svaigulio kupinas menininkų pasaulis. Visas ribas griaunanti meilė. Tai vienas geriausių XX a. romanų, parašytas vieno didžiausių visų laikų Olandijos rašytojų – garsaus dailininko ir skulptoriaus Jano Wolkerso. Pagal šią knygą sukurtas to paties pavadinimo kino filmas atnešė šlovę ir olandų kino režisieriui Pauliui Verhoevenui.’

Siužetas

Skulptorius su raudonplauke Olga susipažįsta keliaudamas autostopu. Jis – bohemiškas, aistringas ir talentingas menininkas, ji – aikštinga turtingų miesčionių dukra. Ji stabteli jo pavėžėti, ir juodu daugiau nebesiskiria.

Olga tampa skulptoriaus gyvenimo centru, jo mūza. Jų aistringai, beprotiškai meilei negali pasipriešinti dukros pasirinkimui nepritarianti motina, negąsdina nė bohemiškas, dažnai skurdus menininko gyvenimas. Nedidelėje studijoje pačioje šurmulingo Amsterdamo širdyje lekia audringos fantazijos, meilės, sekso, kūrybos kupinos dienos ir naktys. Visgi vieną dieną Olga išeina, o vėliau įvykęs susitikimas buvo visai ne toks, kokio galima tikėtis.

„Turkiški saldumynai“ pirmiausia yra meilės romanas. Knygos pasakotojasr eflektuodamas santykių pradžią, santuoką ir bendrą gyvenimą apsako savo meilės ir aistros Olgai istoriją, bet ir tarsi bando išsiaiškinti, kodėl moteris jį paliko. Knygoje ryški pasakotojo asmeninė drama (bandymas atsigauti po sugriuvusios santuokos, menininko kelias, vienišumas), tačiau neapleidžia mintis, jog svarbiausia knygoje lieka Olga, kurios gyvenimas dalelė po dalelės dėliojamas. Jos motinos įskiepytas nevisavertiškumas, baimė pasenti, abejojimą savo kilme ir paranojišką nenorą pačiai tapti motina. Apžvelgdamas Olgos tėvų santykius, pasakotojas atkreipia dėmesį į motinos svarbą – teigdamas, kad jos valioje buvo priversti Olgą pasirinkti vienaip ar kitai, jis prieina išvadą, kad dėl visų Olgos santykių nesėkmių kalta būtent ji.

Turkiški saldumynaidaugiasluoksnis romanas, jame vis mainosi dabarties ir praeities, gyvybės ir mirties vaizdiniai, pasakotojas atviras, nuoširdus, turintis ne tik ironijos, bet ir juodojo humoro, šviesus, humaniškas, bet nevengiantis ir brutalumo.

Nepaisant to, knyga dažnai atrodo menkavertė ir lėkšta. Anuomet išleista knyga skaitytojams kėlė šoką, dabar sekso, kūno temos atrodo tiesiog nuobodžios. Rodos kūniškumo išlaisvinimo revoliucija jau įvyko ir knyga neteko prasmės.

Ir su Turkija veiksmas neturi nieko bendro.

Turkiški saldumynai

Kader Abdolah „Mano tėvo užrašų knygelė“

Kaderas Abdolah – slapyvardis, skirtas autoriaus bičiuliams atminti: du pseudonimo dėmenys yra rašytojo draugų, kurie žuvo persekiojami dabartinio Irano režimo, vardai. Autorius gimė 1954 m. Irane. Teherane studijuodamas fiziką įstojo į pogrindinės kairiųjų partijos, kovojusios tiek su šacho diktatūra, tiek ir su vėlesniu ajatolų režimu, gretas, rašė straipsnius nelegaliam leidiniui. 1988 m. rašytojas pasitraukė iš tėvynės ir pasiprašė politinio prieglobsčio Nyderlanduose. Abdolah pasirinko rašyti svetima, išmokta olandų kalba, norėdamas Vakaruose įprasminti savo tėvynės dramą, turtingą kultūrą ir istoriją.

Mano tėvo užrašų knygelė“ – autobiografiškas romanas apie XX a. Iraną. Ne viską, bet kai ką pasakojantis apie islamo religiją ir Koraną, apie senąją to krašto kultūrą, jo archajiškumą ir modernėjimą rašytojas tai daro savitu rakursu, per jam būdingą patirties ir pasaulėžiūros prizmę.

„Mano tėvo užrašų knygelės“ siužetinis pasakojimas yra glaustas, dinamiškas, konstruojamas iš nedidelių istorijėlių. Epizodas po epizodo atskleidžiama romane pasakojama tai apie pagrindinio veikėjo ir pasakotojo Ismailo emigracinę dabartį, tai apie jo iranietišką vaikystę, šeimą, jo santykius su kurčnebyliu tėvu Akha Akbaru, tą rytietišką patriarchalinį pasaulį su epizodiniu, bet svarbiu moterų (motinos Tinės, tetų, seserų, ypač jauniausios, tėvo pramintos Auksiniu Laikrodėliu) vaidmeniu jame.

Romane pasakoja ne tik Ismailas. Jo balsas čia susipina su trečiojo asmens pasakotojo balsu, nukeliančiu į laikus prieš Ismailo gimimą, t. y. į XX a. pirmąją pusę – Ismailo tėvo Akhos Akbaro vaikystę ir jaunystę (šis buvo tarnaitės ir kilmingo perso sūnus). Prieš akis iškyla Akhos Akbaro rytietiškų piršlybų ir santuokinio akto vaizdai (nors toliau gyvenime jis turėjo moterų, nebesilankė pas kekšes), nuoširdaus jo religingumo, rūpinimosi šeima scenos (tai tėvo Akhos Akbaro mintis buvo iš kaimelio persikraustyti į miestą, kad galėtų leisti vaikus mokyklon). Įspūdingas ir dėdės Kazemo Chano paveikslas – jis buvo poetas ir kaimo galva, rūkė opijų ir tai buvo visuotinai „laikoma poetišku kilmingumo ženklu“ (p. 17); šis dėdė pasirūpino išmokyti kurčnebylį Akhą Akbarą, kurį įžvelgė turint menininko gyslelę, rašyti dantiraščiu ir persiškų kilimų taisytojo amato.

Tokia romano pradžia – bylojanti kelių pasakotojų balsais, kupina autentiškų detalių, Irano senosios kultūros, religingumo, archajiško gyvenimo būdo vaizdais. Antroje dalyje – jau labiau politinėje – vyrauja Ismailo ir tėvo santykių istorija modernėjančiame Irane, pasakojama iš Ismailo pogrindinės kairuoliškos veiklos perspektyvos, veiklos, į kurią Senedžane jį įtraukė dantistas Puras Bahlulas, pas kurį dar mokydamasis mokykloje atvedė Akhą Akbarą gydytis skaudančius dantis. Į šį politinį judėjimą Ismailas įtraukia ir savo geraširdį, sūnumi pasitikintį tėvą (pvz., šis savo dirbtuvėlės sandėliuke paslepia legendinę kovotoją Džamilą). Vis dėlto čia nesileidžiama į atvirą kairuoliškos ideologijos propagavimą, tik atskleidžiamos kelios pogrindinės veiklos Irane detalės (pvz., kaip Ismailas slapta susitikinėdavo su informatoriais, kaip jam buvo leidžiama bendrauti su savo šeima ir kt.).

Skaitydamas romaną greit pripranti ir prie iš pradžių kiek trikdančio jo trūkumo: nors Ismailo tėvas Akha Akbaras nuo gimimo yra kurčnebylis, knygoje pateikiama nemažai jo tiesioginės kalbos – ji, kaip imi suprasti, yra pasakotojo Ismailo prisiminimo būdu ar kitaip iššifruota tėvo gestų kalba. Juk nuo pat vaikystės sūnus buvo Akhos Akbaro judesių aiškintojas kitiems. Be to, gebėjęs saugoti tėvo paslaptis, mokėjęs jį prusinti, t. y. perteikti kai kurias politikos ir mokslo žinias.

 mano tėvo užrašų knygelė