John Green „Popieriniai miestai“

John Green – premijomis apipiltas jaunas amerikiečių autorius, kurio vardas gerai žinomas visame pasaulyje. Šį rašytoją jau spėjo pamėgti ir Lietuvos skaitytojai, nes „Popieriniai miestai“ yra net trečiasis į lietuvių kalbą išverstas John Green kūrinys.

Pagrindinis John Green knygos „Popieriniai miestai“ veikėjas yra Kventinas Džeikobsenas. Jis jau daug metų slapčia įsimylėjęs kaimynystėje gyvenančią Margo Rot Špygelman. Vaikystėje buvę neišskiriami draugai, įžengę į paauglystės laikotarpį jie susvetimėjo. Todėl kai vieną naktį Margo išdygsta lange su pasiūlymu kartu leistis į naktinį žygį ir atkeršyti visiems jos priešams, Kventinas ilgai nesispyriodamas sutinka.

Beprotiškos kelionės metu jų ryšys vėl sustiprėja ir vaikinas ima tikėtis, jog nuo šiol viskas bus kitaip. Deja, svajonės lieka svajonėmis – kitą dieną atėjęs į mokyklą Kventinas sužino, kad Margo dingo. Kadangi taip nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvo atsitikę ir anksčiau, niekas nereiškia didelio susirūpinimo. Tais ankstesniais kartais mergina palikdavo užuominų, kaip ją būtų galima rasti, todėl Kventinas pasitelkia visą savo išmonę ir lyg apsėstas ieško Margo. Nors pagrindinis Kventino tikslas yra rasti pradingėlę, jam ne mažiau aktualu suvokti, kas yra Margo Rot Špygelman.

„Šitų dalykų negaliu įsivaizduoti ir jaučiu negalįs todėl, kad Margo nepažįstu. Žinojau, kaip ji kvepia, žinojau, kaip elgiasi būdama su manimi, ir žinojau, kaip elgiasi būdama su kitais, žinojau, kad jai patinka „Mountain Dew”, nuotykiai ir teatrališki poelgiai, žinojau, kad ji linksma, protinga ir apskritai geresnė už mus visus. Bet nežinojau, kas ją čia atvedė ar kas čia laikė, kas privertė išvykti. Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Išsiaiškinti, kokia Margo tada, kai nebūna Margo, kurią visi pažįsta.”

John Green knygos „Popieriniai miestai“ veikėjai yra paaugliški, bet knygoje yra ir labai įdomių minčių, priversiančių susimąstyti bet kokio amžiaus žmogų:

„Ar žinojai, kad beveik visą žmonijos istoriją vidutinis žmogaus amžius nesiekė ir trisdešimties metų? Taigi normalus suaugusiojo stažas galėjo būti nebent koks dešimt metų, ar ne? Niekas neplanavo pensijos. Neplanavo karjeros. Išvis nieko neplanavo. Tam niekas neturėjo laiko. Ir neturėjo ateities. Bet paskui gyvenimo trukmė pradėjo ilgėti, žmonėms pradėjo šviestis vis ilgesnė ateitis, jie ėmė vis daugiau apie ją galvoti. Apie ateitį. O dabar visas gyvenimas – ateitis. Ką bedarytum, viskas dėl ateities: baigi vidurinę, stoji į koledžą, kad gautum geresnį darbą, galėtum nusipirkti gražų namą, galėtum išsiųsti vaikus į koledžą, kad jie irgi gautų gerą darbą, nusipirktų gražų namą ir galėtų savo vaikus išsiųsti į koledžą.”

Tai tikrai gera knyga, sukėlusi mano susidomėjimą John Green kūrybą. Pažadu perskaityti kitas knygas ir parašyti savo nuomonę apie jas. Vienintelis dalykas, ką patarčiau daryti – skaityti knygas angliškai, nes tekstas tikrai paprastas, bet padės patobulinti / prisiminti anglų kalbą.

Taip pat yra sukurtas to paties pavadinimo filmas pagal šią istoriją, bet mano nuomone, filmas knygai neprilygsta ir filmu buvau nusivylusi.

Popieriniai miestai

 

John Steinbeck „Mūsų nerimo žiema“

John‘as Steinbek‘as (1902–1968) – vienas reikšmingiausių XX a. pirmos pusės JAV rašytojas. 1962 m. apdovanotas Nobelio premija „už realistinį ir kartu kupiną fantazijos pasakojimo meną, pasižymintį geranorišku humoru ir socialiniu požiūriu“. Ne visus J. Steinbeck‘o kūrinius kritikai vertina vienodai: tarp į chrestomatijas įtrauktų, dabar jau klasika laikomų pasitaiko ir silpnesnių. Tačiau romanas „Mūsų nerimo žiema“ (1961 m.) neabejotinai priskirtinas geriausiems. Ši knyga – paskutinis didelis J. Steinbeck‘o romanas, visiškai atitinkantis Nobelio premijos žodžius: realistinis ir kartu kupinas fantazijos pasakojimas, pasižymintis geranorišku humoru ir socialiniu požiūriu.

Pagrindinis kūrinio veikėjas Itenas Alenas Houlis – eilinis paprasto JAV miestelio gyventojas. Houlių šeima buvo turtinga ir įtakinga Nju Beilyje, tačiau Didžioji depresija apvertė gyvenimą aukštyn kojom: šiandien Itenas dirba pardavėju (sandėlininku, šlavėju ir administratoriumi) kadaise jo šeimai priklausiusioje, o dabar nelegalaus imigranto iš Italijos valdomoje parduotuvėlėje. Pačiam Itenui mažo žmogelio padėtis diskomforto nekelia: iš gyvenimo daug nereikalauja, į viską žiūri optimistiškai ir su humoru, netgi sugeba pasišaipyti iš savosios padėties, tačiau nuolatinis aplinkinių (žmonos, vaikų, kaimynų ir pažįstamų) spaudimas susigrąžinti buvusį statusą po truputį graužia pagrindinį veikėją:

Žmonės negriūna iš karto, kitaip tariant, su didelėm nelaimėm jei gali kovoti. Erozija – štai kas žmogų žlugdo ir palengva stumia pražūtin. Žmonės įsibaugina. Ir mane baimė kamuoja. „Longailendo elektros kompanija“ srovę gali išjungti. Žmonai reikia apsirengti. Vaikams reikia batų ir pramogų. O jeigu jie mokyklos negalės užbaigti? O mėnesinės sąskaitos, gydytojas, dantistas, tonzilektomija? Ir greta viso to, tik pamanykit, kas būtų, jeigu aš staiga susirgčiau ir nebegalėčiau šluoti šito nelemto šaligatvio? Žinoma, jūs nesuprantate. Palengva tai vyksta. Iš vidaus ėda. Aš galiu galvoti tik apie kito mėnesio įnašus už šaldytuvą.“ (22 p.)

Norint susigrąžinti vardą ir statusą visuomenėje, pirmiausia reikia susigrąžinti prarastus pinigus. Pora užuominų, keletas patikrinimų dėl informacijos patikimumo (dirbant vienoje iš dviejų miestelio parduotuvių išgirsti ar pašnibždėti labai lengva) ir pagrindinio veikėjo galvoje gimsta planas, kuris žingsnelis po žingsnelio, lėtai, tačiau užtikrintai įgyvendinamas.

Viskas būtų puiku, jeigu ne viena problema – sąžinė: Itenas abejoja dėl priemonių, kurių reikėtų įgyvendinant aplinkinių (savo?) lūkesčius ir norus, etiškumo. Iš vienos pusės – ne piniguose laimė:

Štai vakar vakare Elina manęs paklausė: „Tėti, kada mes būsime turtingi?“ Bet aš jai nepasakiau to, ką žinau: „Mes veikiai būsim turtingi, ir tu, kuri nemokėjai gyventi neturte, nemokėsi ir turte gyventi“. Ir tai teisybė. Neturtinga būdama, ji pavydėjo. O tapusi turtinga, ims pūstis. Pinigai ligos negydo, tik keičia jos simptomus.“ (131 p.), iš kitos pusės – „O jeigu mano kukli tarnyba bakalėjoje, kuriai ir galo nematyti, nėra duotybė, o tik dvasios tingumas? Kiekvienam pasisekimui reikia drąsos. Gal aš paprasčiausias bailys, bijantis pasekmių, trumpai tariant, tinginys?“ (119 p.)

Moralinių dilemų kankinamo veikėjo mintys bėga tolyn:

Ir jei mes sau galime atleisti smulkius nusikaltimus, kodėl nebūtų galima atleisti staigaus, drąsaus, negailestingo nusikaltimo? Ar nužudyti žmogų, palengva tolydžio iš jo spaudžiant syvus, ne tas pat, kaip nužudyti staigiu ir negailestingu peilio smūgiu? Aš nesijaučiu kaltas dėl kare nužudytų vokiečių. O jeigu tam tikram laikotarpiui panaikinčiau ne kelis, o iš karto visus įstatymus. Juk, tikslą pasiekus, galima juos vėl atkurti. Nėra abejonės, kad verslas – savotiškas karas. Kodėl negalima paskelbti totalaus karo vardan taikos. Misteris Baikeris ir jo draugai nenušovė mano tėvo, bet tik patarinėjo jam, o kai jo verslas žlugo, jie tuo pasinaudojo. Ar tai nėra savotiška žmogžudystė? Argi bent vienas didžiulis kapitalas, kuriais mes žavimės, buvo sukrautas be žiaurumo? Tokio aš nežinau.
Jeigu aš laikinai atmesčiau visas taisykles, randų neišvengčiau, bet vargu ar jie būtų bjauresni už pralaimėjimo randus, kurie ženklina man veidą. Juk gyventi – tai tolydžio gauti naujus randus.
“ (120 p.).

Šiame kūrinyje nėra daug filosofinių apmastymų apie žmogaus prigimtį, nėra herojinių aplinkybių – tik paprasto žmogaus jausmai, mintys ir poelgiai jam sudėtingomis, tačiau tikroviškomis gyvenimo aplinkybėmis. Knygos privalumas – galimybė vertinti ir diskutuoti dėl veikėjų veiksmų: apie tai galima traktatus parašyti. Bet prieš tai reikia perskaityti šį romaną.

Beje, šia mintimi J. Steinbeck‘as knygą ir pradėjo – romano „Mūsų nerimo žiema“ epigrafas skamba taip: „Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir vietovės slypi po išgalvotais vardais ir pavadinimais, siūlyčiau atidžiau pasižvalgyti aplinkui ir pasižiūrėti į savo širdis, nes šioje knygoje aprašyta žymi dalis nūdienės Amerikos.“ (6 p.) Amerikos, kurioje 1934 m. Didžioji depresija pakeitė žmonių gyvenimą: turtinę padėtį, statusą, požiūrį į save ir kitus. Tokių pokyčių neišvengė ir Lietuva: prieš 15-20 metų didesniu mastu, šiomis dienomis – rečiau, todėl atidžiau pasižvalgę aplinkui ar pasižiūrėję į savo širdis Itenų rasite ir savo kieme. Šiuo požiūriu romanas „Mūsų nerimo žiema“ tampa ne tik puikiai parašyta klasika, bet ir taikli šiandienos analizė, verta dėmesio ir nuoširdžių rekomendacijų.

Manantiems, kad knyga paseno ir jos užduodami klausimai nebeaktualūs, – dar viena citata iš romano:
„– Vadinasi, ir anuomet buvo tas pats?
– Tas pats.
– Bet juk turi būti koks nors skirtumas
– Skirtumas tik žmonėse. Viskas nuo žmonių priklauso. Vienintelė jėga – pats žmogus. Nuo jo viskas priklauso.
“ (64 p.)

Beje, šia mintimi J. Steinbeck‘as knygą ir pradėjo – romano „Mūsų nerimo žiema“ epigrafas skamba taip: „Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir vietovės slypi po išgalvotais vardais ir pavadinimais, siūlyčiau atidžiau pasižvalgyti aplinkui ir pasižiūrėti į savo širdis, nes šioje knygoje aprašyta žymi dalis nūdienės Amerikos.“ (6 p.) Amerikos, kurioje 1934 m. Didžioji depresija pakeitė žmonių gyvenimą: turtinę padėtį, statusą, požiūrį į save ir kitus. Tokių pokyčių neišvengė ir Lietuva: prieš 15-20 metų didesniu mastu, šiomis dienomis – rečiau, todėl atidžiau pasižvalgę aplinkui ar pasižiūrėję į savo širdis Itenų rasite ir savo kieme. Šiuo požiūriu romanas „Mūsų nerimo žiema“ tampa ne tik puikiai parašyta klasika, bet ir taikli šiandienos analizė, verta dėmesio ir nuoširdžių rekomendacijų.

Musu-nerimo-ziema

Jeanette Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“

Įvaikinta religingų evangelikų šeimos, Džanetė įtiki esanti Dievo išrinktoji ir rengiasi tapti pamaldžia misioniere, tačiau sulaukusi paauglystės ji įsimyli kitą mergaitę, taip sukeldama siaubingą skandalą. Fanatiški religinės bendruomenės nariai nutaria „išvaryti iš jos velnią“ ir griebiasi prievartinio egzorcizmo seansų…

Didžiosios Britanijos rašytoja, Britų imperijos ordino kavalierė, daugelio literatūros ir kino premijų laureatė Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių. Debiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.

Pasak rašytojos, „Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis griauna stereotipus, apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė. Romanas tai atskleidžia taip lengvai, su humoru, kad žmonės, iš pradžių nelinkę sutikti ir palaikyti to, apie ką rašoma knygoje, skaitydami suvokia pritariantys.

„Apelsinai“ – eksperimentinis romanas: tai nėra linijinis pasakojimas. Jame siūloma sudėtinga pasakojimo struktūra užmaskuota kaip paprastas pasakojimas, naudojamos didžiulės žodžių atsargos ir žavi tiesmuka sintaksė. O tai reiškia, kad galima skaityti spirale. Spiralė yra taki ir leidžianti begalinį judėjimą forma. Tačiau ar tai judėjimas į priekį ar atgal? Į gylį ar į aukštį? Nupieškite keletą susiliejančių spiralių ir jums viskas taps aišku. Spirale besisukantis pasakojimas man tinka kuo puikiausiai, ir toliau jį naudoju ir esu patobulinusi „Aistroje“ ir „Vyšnios lytyse“. Tikrai nematau prasmės skaityti tiesiomis linijomis. Mes taip negalvojame ir taip negyvename. Mūsų mąstymo procesai panašesnį į labirintą, o ne į greitkelį – kiekvienas posūkis veda prie kito posūkio – nesimetriško ir netikėto. Tačiau tai ir ne chaosas. Sudėtinga matematinė lygtis, kurią dar sunkiau išnarplioti, nes X ir Y reikšmės kasdien vis kitokios.“

apelsinai

Arūnas Spraunius „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“

Arūnas Spraunius debiutavo romanu „Sulamita“ (1996), vėliau savo knygose išbandė poemos, eilėraščių, novelės, esė, pasakų, pasakėčių žanrus ir sugrįžo prie romano. Nors autoriaus kūrinių forma kinta, tačiau stilius išlieka labai panašus: kiekviena knyga prisotinta sarkazmo, intelektualinio žaidimo, sumaišoma aukštoji ir žemoji kultūra. Ši knyga – ne išimtis. Pasakojimas joje sudedamas iš visuomeninio gyvenimo klišių, sustabarėjusio požiūrio į besikeičiantį gyvenimo būdą. Iki pat romano pabaigos sunku suprasti, į ką nukreipta A. Spraunius ironija. Ar rašytojas siekia griauti, ar įtvirtinti mitus? Tai viena iš tų knygų, kurių pasakojimo forma nustelbia turinį. Tekstas romane išskaidytas, skaitytojui įdomiau, bet naujų prasmių dėl to neatsiranda. Šis kūrinys atrodo kaip nesibaigianti optimistinė pagrindinio veikėjo vizija, mūsų kasdienybės koliažas, papasakotas su ironija. Tik ironija dažnai primena jaunatvišku norintį apsimesti pusamžį vyrą, norintį pasigirti, kad gali garsiai pasakyti fuck system, čiulpk, sperma, o pasakęs tai kartą, iš džiaugsmo pakartoja dar dešimt.

Knygos pavadinimas – „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“ – suintriguoja. Kaip siejasi šoferis (net pats šio žodžio statusas – vengtina vartoti svetimybė), išminties personifikacija Sofija ir nusmurgusį Boratą primenantis vyras ant knygos viršelio? Kyla nuojauta, kad bus daug knygos perskaitymo ir supratimo kelių, tačiau ji, deja, nepasitvirtina.

Pradėjus skaityti, pirmosios teksto atkarpos trikdo: pavadinimas ir citata iš Jono apokrifo nuteikia postmodernistiniam žaidimui, tačiau prasidėjęs tekstas primena R. Granauską, verkšlenantį dėl sovietmečio negerovių. Pirmiausia tokią aliuziją sukelia plentų aprašymas: „Susisiekimui tarp didmiesčių gerėjant senieji keleliai nyko… <…> Greta didžiojo kaimyno kelelis tarsi nuščiūdavo, susigūždavo lyg gėdydamasis savo menkumo… <…> Juo tik vietiniai gyventojai išjudėdavo lankyti kaimynų arba per darbymetį ardydavo kelio dangą sunkiais traktoriais.“ Vėliau į sovietinę atmosferą dar labiau panardina pasakojimas apie tetą, mokytoją, gyvenančią šalia mokyklos esančiame dvaro pastate, kurio tikrieji šeimininkai ištremti. Kurį laiką neaišku, kokia yra pasakojimo „dabartis“, kodėl Sofija vairuoja „Mercedes-Benz“, o ne „MAZ“ ar „KAMAZ“. Iš pradžių toks neatitikimas trikdo, tačiau skaitant knygą toliau paaiškėja „laiko kondensacija“ – buities, socialinio gyvenimo, pasaulėžiūros kaitą, realybėje Lietuvoje trukusią apie pusšimtį metų, Sofija gali patirti per kelias pasakojimo dienas.

Romanas žaismingai struktūruotas, mozaikiškas. Jis suskaidytas į tris skyrius su poskyriais, o pats tekstas rašomas atkarpomis. Pajuodintu šriftu parašytos teksto atkarpos žymi pagrindinio knygos veikėjo – Sofijos mintis, kurias jam sukelia asociacijos.

Beveik visą antrąjį skyrių sudaro pagrindinio veikėjo vizijos. Po sukrėtimo, kai nepažįstamas vyras priverčia Sofiją patenkinti jį oraliniu būdu, šis patiria „regėjimą ne regėjimą, pusiau sapną“. Jame Sofija pamato savo vaikystės ir paauglystės viziją, kurioje jo gyvenimas, prasidėjęs sunkumais, pamažu vis gerėja. Dešimtmetis Sofija buvo silpnas, nepritapo prie bendraamžių, su mama miegojo vienoje lovoje, o tėvo net neprisiminė. Virsmas iš praeities realybės į dabartinę įvyksta tuomet, kai pagrindinis veikėjas gauna palikimą. Buvę skurdžiai virsta „naujaisiais lietuviais“, kurie rengiasi pagal paskutinę madą, sportuoja, sveikai maitinasi, visapusiškai lavinasi ir kaupia turtus. Išsitrinama skirtis tarp aukšto ir žemo stiliaus, suplakamos vulgarybės ir religiniai motyvai, pateikiamos nepopuliarios „Šventojo rašto“ citatos (mokytoja vaikams diktuoja ištrauką iš Šventojo rašto Išėjimo knygos: „Eikite stovyklos viduriu išilgai nuo vartų lig vartų, ir kiekvienas teužmuša savo brolį ir priedelį, ir artimą“. Parodoma šiuolaikinio žmogaus situacija, ironizuojama aplink tvyranti vertybių sumaištis.

Romane laikomasi nuomonės, kad gyvenimas įvairus, todėl kūrinys turi šį daugialypiškumą atskleisti. Šį požiūrį turėtų patvirtinti netgi Biblija, kuri gali išmokyti ne tik meilės artimui, bet ir melo, žmogžudysčių, pažeminimo. Romano tekste veikia keletas lygmenų, tačiau šie lygmenys ne kovoja vienas su kitu, bet kartu su intertekstais ir kultūrinėmis detalėmis susiliejami į harmoningą derinį. Romane autorius sąmoningai siekia sumaišyti įprastas kategorijas. Parodoma, kad šiuolaikinio žmogaus sąmonėje ir repas, ir konservantų baimė, ir Biblijos ištraukos yra greta, šie dalykai vienodai reikalingi ir nei vienas nėra svarbesnis už kitus.

Trečiojoje romano dalyje pagrindinis veikėjas prabunda iš sapno ir imasi veikti – steigia apipjaustymo kompaniją. Nors anotacijoje rašoma, kad „romano pabaigą vainikuoja Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas“, tačiau skaitant kūrinį atrodo, kad autorius užsižaidė ironizuodamas apipjaustymo biuro darbą, užsisvajojo rašydamas apie psichoanalitiką, o pagrindinį kūrinio veikėją taip apraizgė prekinių ženklų pavadinimais, kad Sofija liko nei triumfavęs, nei vainikuotas. Pirmuosiuose skyriuose gana sklandžiai kuriamas pasakojimas pabaigoje trepsi vietoje.

Romano veiksmas atrodo pakrikęs, o gyvenimą pakeitusi „iniciacija“ nustelbia patį lūžį. Nors romano veiksmas lėtai pasistūmėja į priekį, tačiau galiausiai grįžtama prie ribinio momento. Apsiginklavęs Sofija važiuoja į pamiškę, kad galėtų sau ištarti: „Nagi, čiulpk, vaikine.“ (p. 144) Penkiaknygės išmintis Sofijai atrodo visai nereikalinga: „…savo religijai turiu vadovauti pats. <…> aš žinau, kad šventovė yra mano kūnas. Jis klusnus ir galingas, jau spėjo išversti bokštinį kraną. <…> Sperma tėra priemonė, skirta tam, kad tinkamiau įsijausčiau.“ (p. 145) Galbūt iš pradžių tokia stilistika šokiruoja skaitytoją, tačiau vėliau spermos, sekso motyvas atsibosta ir atrodo kaip autoriaus bandymas dar kartą pasinaudoti tuo pačiu triuku.

Šiuolaikinis skaitytojas yra įpratęs prie žinių, kurios iš gabaliukų dėlioja pasaulio vaizdą, todėl romano teksto strategija nei stebina, nei sukelia skaitymo kliūčių. Romaną norisi „vartoti“ puslapis po puslapio – lengvai ir patogiai, nes istorija – be isterijos. Knygą apie šoferį Sofiją galima perskaityti lengvai, vienu prisėdimu, nes pasakojimas sudomina, įtraukia. Svarbesnis klausimas – kas lieka skaitytojui, perskaičius šią knygą? Žodžių žaismas pasimiršta, atmintyje telieka miglota Sofijos savianalizės ir psichoanalizės istorija, papasakota su šypsniu lūpose. Romanas neiškelia problemų, nepaskatina skaitytojo bandymų naujai pažvelgti į save ar į supančią aplinką, tampa lengva, nors ir nelabai turininga, vakaro pramoga.

Istorija apie Šoferį Sofiją

Elif Shafak „Stambulo pavainikė“

„Stambulo pavainikė“ – tai pirmasis į lietuvių kalbą išverstas Elif Shafak romanas, nors turkų ir anglų kalbomis autorė parašė jau 12 knygų. Rašytoja gimė Prancūzijoje (o ne Ispanijoje, kaip rašoma knygos viršelyje), paauglystę praleido Turkijoje. Šiuo metu Turkijos ir JAV universitetuose dėsto sociologiją ir politologiją. Jos knygose atsispindi tiesiogiai pažinta kultūra ir studijuoti istoriniai, politiniai, visuomeniniai požiūriai.

Knygos viršelisRomane „Stambulo pavainikė“ aktualizuojama istorinės atminties problematika, trintis tarp armėnų išeivijos ir vietinių turkų. Turkija iki šiol nepripažįsta savo kaltės dėl 1915 m. vykdyto armėnų genocido, todėl armėnai iš kartos į kartą perduoda su pykčiu sumišusią nuoskaudą. Romane pateikiamas požiūris, kad armėnai per daug susikoncentravę į niūrią praeitį, kuri neleidžia džiaugtis dabartimi, o turkai gyvena šia diena, ignoruodami praeitį.

Etninė-politinė idėja kūrinio perteikta patrauklia istorija apie turkų ir armėnų šeimas. Kūrinyje vaizduojamas keturių kartų moterų gyvenimas Stambule, išeivių armėnų tradicijos San Franciske ir amerikietės, kuri augina su armėnu susilauktą dukterį, bet yra ištekėjusi už turko, požiūris. Visų keliai susikerta tuomet, kai Amerikos armėnė Armanuš nusprendžia vykti į Turkiją ir apsistoti savo patėvio turko namuose. Skirtingoje aplinkoje gyvenę žmonės stengiasi pažinti vieni kitus, kartu keliamos etinės problemos.

Žodinę pasakojimo tradiciją primenantis pasakojimas pradedamas intriga – netekėjusi devyniolikmetė Zelicha pagimdo dukterį Asją, tačiau neaišku, kas yra kūdikio tėvas. Nors atsakymą į šį klausimą galima nujausti anksčiau, skaitytojui kilusi nuojauta patvirtinama tik knygos pabaigoje. Paaiškėja dar vienas šiurpus šeimos praeities įvykis, dėl kurio jo kaltininkas prisipažinti niekam neišdrįso, o namų moterys žino daugybę paslapčių, bet jų neišduoda. E. Shafak pavyko sukurti įtaigius, gyvus personažus: pagal ligą savo stilių keičianti fizinės geografijos žinovė Feridė, su geruoju ir bloguoju džinu ant pečių vaikštanti būrėja Banu, Ivaną Rūstųjį primenanti Giulsium, jokių visuomenės normų ir tabu nepripažįstanti Zelicha, dusinančią tetulių meilę pajutusi Asja…

„Stambulo pavainikėje“ autorė puikiai supynė realųjį ir fikcinį pasaulį, skaudžias istorines problemas pridengė Stambulo kasdienybės skraiste, todėl knyga įdomi visiems skaitytojams.

Ieva Toleikytė „Garstyčių namas“

Ieva Toleikytė knyga „Garstyčių namas“ įsiliejo į rašytojų gretas. Jos rankraštis laimėjo pirmąją vietą „Lietuvos rašytojų sąjungos“ leidyklos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse, debiutinė knyga pateko į lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudarytą 12-os vaizdingiausių 2009 metų knygų sąrašą.

Ieva Toleikytė - "garstyčių namas"„Garstyčių namui“ būdingos šiuolaikinės literatūros tendencijos: supinamas fiktyvumas, fantastikos, magijos elementai. Iš bendro literatūros konteksto Toleikytės kūriniai išsiskiria ramybe – autorės kuriamas pasaulis atribojamas nuo socialinių temų, juslingumo, chaoso. „Garstyčių namą“ sudaro 8 apsakymai, kurių veikėjai balansuoja tarp realistiškos ir keistos, anapusinės, fantastiškos tikrovės. Anapusinio gyvenimo simboliu tampa Garstyčių namo įvaizdis: Tėtis išvyko į Didįjį miestą. Ten yra Garstyčių namas, jame gyvena daugybė žmonių. Name yra vidinis kiemas, kuriame jie augina garstyčias, gamina jų padažą ir iš to gyvena. Visur kvepia baseinu ir garstyčiomis. Vakarais jie susėda balkonuose, geria kvapnią kavą ir pasakoją vieni kitiems istorijas. (p. 9-10)

Vienas įdomiausių apsakymų, kuriuose atsiskleidžia autorės sugebėjimas vaizdų sekomis kurti siurealistiškas istorijas yra „Vyrų kirpykla“. Veiksmas vyksta nuo karo metų uždarytoje kirpykloje kvartale prie jūros, kurioje Vainius kerpa numirėlius, nes net mirus auga plaukai. (p. 59) Vainius sapnuoja paslaptingus, žalius, bedugnius vandenis, smėlį rūbuose ir sūriu vandeniu dvelkiančius rankšluosčius, o vonioje pliuškenasi Ofelija, kuri taria: koks sidabrinis čia vanduo, po tų tamsių žalių vandenų čia toks sidabras. (p. 59) Tuomet Vainius praneša narams, kad Ofelijos reikia ieškoti nuskendusios Žaliajame ežere. Gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai čia susipynę, priešingi kodai pateikiami kaip vienodai priimtini pasakotojui. Sunku suprasti, kur baigiasi viena ir prasideda kita realybė, nes jos įgauna viena kitos bruožų. Mirtis ir gyvenimas egzistuoja šalia kaip viena kitai netrukdančios sferos. Pomirtinis gyvenimas priimamas kaip natūralus gyvenimo tęsinys, į jį žiūrima be jokios disharmonijos. Tai ne slenkstis, kurį reikia įveikti, o greičiau lengvas posūkis.

Nepaisant to, kad veikėjai nepatiria daug nuotykių, pakeri autorės sugebėjimas kurti savitą kūrinio pasaulį: erdvė sunaikina laiką, nugali ir ištirpina subjektą, kuriam lieka tik kaleidoskopiškai besikeičiantys regesiai ir melancholijos apgaubti prisiminimai. Ši apsakymų knyga sužavės žmones, kurie nori pasinerti į magišką pasaulį, kuris džiugina tyru, santūriu džiaugsmu ir viltimi.