John Green „Popieriniai miestai“

John Green – premijomis apipiltas jaunas amerikiečių autorius, kurio vardas gerai žinomas visame pasaulyje. Šį rašytoją jau spėjo pamėgti ir Lietuvos skaitytojai, nes „Popieriniai miestai“ yra net trečiasis į lietuvių kalbą išverstas John Green kūrinys.

Pagrindinis John Green knygos „Popieriniai miestai“ veikėjas yra Kventinas Džeikobsenas. Jis jau daug metų slapčia įsimylėjęs kaimynystėje gyvenančią Margo Rot Špygelman. Vaikystėje buvę neišskiriami draugai, įžengę į paauglystės laikotarpį jie susvetimėjo. Todėl kai vieną naktį Margo išdygsta lange su pasiūlymu kartu leistis į naktinį žygį ir atkeršyti visiems jos priešams, Kventinas ilgai nesispyriodamas sutinka.

Beprotiškos kelionės metu jų ryšys vėl sustiprėja ir vaikinas ima tikėtis, jog nuo šiol viskas bus kitaip. Deja, svajonės lieka svajonėmis – kitą dieną atėjęs į mokyklą Kventinas sužino, kad Margo dingo. Kadangi taip nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvo atsitikę ir anksčiau, niekas nereiškia didelio susirūpinimo. Tais ankstesniais kartais mergina palikdavo užuominų, kaip ją būtų galima rasti, todėl Kventinas pasitelkia visą savo išmonę ir lyg apsėstas ieško Margo. Nors pagrindinis Kventino tikslas yra rasti pradingėlę, jam ne mažiau aktualu suvokti, kas yra Margo Rot Špygelman.

„Šitų dalykų negaliu įsivaizduoti ir jaučiu negalįs todėl, kad Margo nepažįstu. Žinojau, kaip ji kvepia, žinojau, kaip elgiasi būdama su manimi, ir žinojau, kaip elgiasi būdama su kitais, žinojau, kad jai patinka „Mountain Dew”, nuotykiai ir teatrališki poelgiai, žinojau, kad ji linksma, protinga ir apskritai geresnė už mus visus. Bet nežinojau, kas ją čia atvedė ar kas čia laikė, kas privertė išvykti. Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Išsiaiškinti, kokia Margo tada, kai nebūna Margo, kurią visi pažįsta.”

John Green knygos „Popieriniai miestai“ veikėjai yra paaugliški, bet knygoje yra ir labai įdomių minčių, priversiančių susimąstyti bet kokio amžiaus žmogų:

„Ar žinojai, kad beveik visą žmonijos istoriją vidutinis žmogaus amžius nesiekė ir trisdešimties metų? Taigi normalus suaugusiojo stažas galėjo būti nebent koks dešimt metų, ar ne? Niekas neplanavo pensijos. Neplanavo karjeros. Išvis nieko neplanavo. Tam niekas neturėjo laiko. Ir neturėjo ateities. Bet paskui gyvenimo trukmė pradėjo ilgėti, žmonėms pradėjo šviestis vis ilgesnė ateitis, jie ėmė vis daugiau apie ją galvoti. Apie ateitį. O dabar visas gyvenimas – ateitis. Ką bedarytum, viskas dėl ateities: baigi vidurinę, stoji į koledžą, kad gautum geresnį darbą, galėtum nusipirkti gražų namą, galėtum išsiųsti vaikus į koledžą, kad jie irgi gautų gerą darbą, nusipirktų gražų namą ir galėtų savo vaikus išsiųsti į koledžą.”

Tai tikrai gera knyga, sukėlusi mano susidomėjimą John Green kūrybą. Pažadu perskaityti kitas knygas ir parašyti savo nuomonę apie jas. Vienintelis dalykas, ką patarčiau daryti – skaityti knygas angliškai, nes tekstas tikrai paprastas, bet padės patobulinti / prisiminti anglų kalbą.

Taip pat yra sukurtas to paties pavadinimo filmas pagal šią istoriją, bet mano nuomone, filmas knygai neprilygsta ir filmu buvau nusivylusi.

Popieriniai miestai

 

John Steinbeck „Mūsų nerimo žiema“

John‘as Steinbek‘as (1902–1968) – vienas reikšmingiausių XX a. pirmos pusės JAV rašytojas. 1962 m. apdovanotas Nobelio premija „už realistinį ir kartu kupiną fantazijos pasakojimo meną, pasižymintį geranorišku humoru ir socialiniu požiūriu“. Ne visus J. Steinbeck‘o kūrinius kritikai vertina vienodai: tarp į chrestomatijas įtrauktų, dabar jau klasika laikomų pasitaiko ir silpnesnių. Tačiau romanas „Mūsų nerimo žiema“ (1961 m.) neabejotinai priskirtinas geriausiems. Ši knyga – paskutinis didelis J. Steinbeck‘o romanas, visiškai atitinkantis Nobelio premijos žodžius: realistinis ir kartu kupinas fantazijos pasakojimas, pasižymintis geranorišku humoru ir socialiniu požiūriu.

Pagrindinis kūrinio veikėjas Itenas Alenas Houlis – eilinis paprasto JAV miestelio gyventojas. Houlių šeima buvo turtinga ir įtakinga Nju Beilyje, tačiau Didžioji depresija apvertė gyvenimą aukštyn kojom: šiandien Itenas dirba pardavėju (sandėlininku, šlavėju ir administratoriumi) kadaise jo šeimai priklausiusioje, o dabar nelegalaus imigranto iš Italijos valdomoje parduotuvėlėje. Pačiam Itenui mažo žmogelio padėtis diskomforto nekelia: iš gyvenimo daug nereikalauja, į viską žiūri optimistiškai ir su humoru, netgi sugeba pasišaipyti iš savosios padėties, tačiau nuolatinis aplinkinių (žmonos, vaikų, kaimynų ir pažįstamų) spaudimas susigrąžinti buvusį statusą po truputį graužia pagrindinį veikėją:

Žmonės negriūna iš karto, kitaip tariant, su didelėm nelaimėm jei gali kovoti. Erozija – štai kas žmogų žlugdo ir palengva stumia pražūtin. Žmonės įsibaugina. Ir mane baimė kamuoja. „Longailendo elektros kompanija“ srovę gali išjungti. Žmonai reikia apsirengti. Vaikams reikia batų ir pramogų. O jeigu jie mokyklos negalės užbaigti? O mėnesinės sąskaitos, gydytojas, dantistas, tonzilektomija? Ir greta viso to, tik pamanykit, kas būtų, jeigu aš staiga susirgčiau ir nebegalėčiau šluoti šito nelemto šaligatvio? Žinoma, jūs nesuprantate. Palengva tai vyksta. Iš vidaus ėda. Aš galiu galvoti tik apie kito mėnesio įnašus už šaldytuvą.“ (22 p.)

Norint susigrąžinti vardą ir statusą visuomenėje, pirmiausia reikia susigrąžinti prarastus pinigus. Pora užuominų, keletas patikrinimų dėl informacijos patikimumo (dirbant vienoje iš dviejų miestelio parduotuvių išgirsti ar pašnibždėti labai lengva) ir pagrindinio veikėjo galvoje gimsta planas, kuris žingsnelis po žingsnelio, lėtai, tačiau užtikrintai įgyvendinamas.

Viskas būtų puiku, jeigu ne viena problema – sąžinė: Itenas abejoja dėl priemonių, kurių reikėtų įgyvendinant aplinkinių (savo?) lūkesčius ir norus, etiškumo. Iš vienos pusės – ne piniguose laimė:

Štai vakar vakare Elina manęs paklausė: „Tėti, kada mes būsime turtingi?“ Bet aš jai nepasakiau to, ką žinau: „Mes veikiai būsim turtingi, ir tu, kuri nemokėjai gyventi neturte, nemokėsi ir turte gyventi“. Ir tai teisybė. Neturtinga būdama, ji pavydėjo. O tapusi turtinga, ims pūstis. Pinigai ligos negydo, tik keičia jos simptomus.“ (131 p.), iš kitos pusės – „O jeigu mano kukli tarnyba bakalėjoje, kuriai ir galo nematyti, nėra duotybė, o tik dvasios tingumas? Kiekvienam pasisekimui reikia drąsos. Gal aš paprasčiausias bailys, bijantis pasekmių, trumpai tariant, tinginys?“ (119 p.)

Moralinių dilemų kankinamo veikėjo mintys bėga tolyn:

Ir jei mes sau galime atleisti smulkius nusikaltimus, kodėl nebūtų galima atleisti staigaus, drąsaus, negailestingo nusikaltimo? Ar nužudyti žmogų, palengva tolydžio iš jo spaudžiant syvus, ne tas pat, kaip nužudyti staigiu ir negailestingu peilio smūgiu? Aš nesijaučiu kaltas dėl kare nužudytų vokiečių. O jeigu tam tikram laikotarpiui panaikinčiau ne kelis, o iš karto visus įstatymus. Juk, tikslą pasiekus, galima juos vėl atkurti. Nėra abejonės, kad verslas – savotiškas karas. Kodėl negalima paskelbti totalaus karo vardan taikos. Misteris Baikeris ir jo draugai nenušovė mano tėvo, bet tik patarinėjo jam, o kai jo verslas žlugo, jie tuo pasinaudojo. Ar tai nėra savotiška žmogžudystė? Argi bent vienas didžiulis kapitalas, kuriais mes žavimės, buvo sukrautas be žiaurumo? Tokio aš nežinau.
Jeigu aš laikinai atmesčiau visas taisykles, randų neišvengčiau, bet vargu ar jie būtų bjauresni už pralaimėjimo randus, kurie ženklina man veidą. Juk gyventi – tai tolydžio gauti naujus randus.
“ (120 p.).

Šiame kūrinyje nėra daug filosofinių apmastymų apie žmogaus prigimtį, nėra herojinių aplinkybių – tik paprasto žmogaus jausmai, mintys ir poelgiai jam sudėtingomis, tačiau tikroviškomis gyvenimo aplinkybėmis. Knygos privalumas – galimybė vertinti ir diskutuoti dėl veikėjų veiksmų: apie tai galima traktatus parašyti. Bet prieš tai reikia perskaityti šį romaną.

Beje, šia mintimi J. Steinbeck‘as knygą ir pradėjo – romano „Mūsų nerimo žiema“ epigrafas skamba taip: „Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir vietovės slypi po išgalvotais vardais ir pavadinimais, siūlyčiau atidžiau pasižvalgyti aplinkui ir pasižiūrėti į savo širdis, nes šioje knygoje aprašyta žymi dalis nūdienės Amerikos.“ (6 p.) Amerikos, kurioje 1934 m. Didžioji depresija pakeitė žmonių gyvenimą: turtinę padėtį, statusą, požiūrį į save ir kitus. Tokių pokyčių neišvengė ir Lietuva: prieš 15-20 metų didesniu mastu, šiomis dienomis – rečiau, todėl atidžiau pasižvalgę aplinkui ar pasižiūrėję į savo širdis Itenų rasite ir savo kieme. Šiuo požiūriu romanas „Mūsų nerimo žiema“ tampa ne tik puikiai parašyta klasika, bet ir taikli šiandienos analizė, verta dėmesio ir nuoširdžių rekomendacijų.

Manantiems, kad knyga paseno ir jos užduodami klausimai nebeaktualūs, – dar viena citata iš romano:
„– Vadinasi, ir anuomet buvo tas pats?
– Tas pats.
– Bet juk turi būti koks nors skirtumas
– Skirtumas tik žmonėse. Viskas nuo žmonių priklauso. Vienintelė jėga – pats žmogus. Nuo jo viskas priklauso.
“ (64 p.)

Beje, šia mintimi J. Steinbeck‘as knygą ir pradėjo – romano „Mūsų nerimo žiema“ epigrafas skamba taip: „Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir vietovės slypi po išgalvotais vardais ir pavadinimais, siūlyčiau atidžiau pasižvalgyti aplinkui ir pasižiūrėti į savo širdis, nes šioje knygoje aprašyta žymi dalis nūdienės Amerikos.“ (6 p.) Amerikos, kurioje 1934 m. Didžioji depresija pakeitė žmonių gyvenimą: turtinę padėtį, statusą, požiūrį į save ir kitus. Tokių pokyčių neišvengė ir Lietuva: prieš 15-20 metų didesniu mastu, šiomis dienomis – rečiau, todėl atidžiau pasižvalgę aplinkui ar pasižiūrėję į savo širdis Itenų rasite ir savo kieme. Šiuo požiūriu romanas „Mūsų nerimo žiema“ tampa ne tik puikiai parašyta klasika, bet ir taikli šiandienos analizė, verta dėmesio ir nuoširdžių rekomendacijų.

Musu-nerimo-ziema