John Steinbeck „Mūsų nerimo žiema“

John‘as Steinbek‘as (1902–1968) – vienas reikšmingiausių XX a. pirmos pusės JAV rašytojas. 1962 m. apdovanotas Nobelio premija „už realistinį ir kartu kupiną fantazijos pasakojimo meną, pasižymintį geranorišku humoru ir socialiniu požiūriu“. Ne visus J. Steinbeck‘o kūrinius kritikai vertina vienodai: tarp į chrestomatijas įtrauktų, dabar jau klasika laikomų pasitaiko ir silpnesnių. Tačiau romanas „Mūsų nerimo žiema“ (1961 m.) neabejotinai priskirtinas geriausiems. Ši knyga – paskutinis didelis J. Steinbeck‘o romanas, visiškai atitinkantis Nobelio premijos žodžius: realistinis ir kartu kupinas fantazijos pasakojimas, pasižymintis geranorišku humoru ir socialiniu požiūriu.

Pagrindinis kūrinio veikėjas Itenas Alenas Houlis – eilinis paprasto JAV miestelio gyventojas. Houlių šeima buvo turtinga ir įtakinga Nju Beilyje, tačiau Didžioji depresija apvertė gyvenimą aukštyn kojom: šiandien Itenas dirba pardavėju (sandėlininku, šlavėju ir administratoriumi) kadaise jo šeimai priklausiusioje, o dabar nelegalaus imigranto iš Italijos valdomoje parduotuvėlėje. Pačiam Itenui mažo žmogelio padėtis diskomforto nekelia: iš gyvenimo daug nereikalauja, į viską žiūri optimistiškai ir su humoru, netgi sugeba pasišaipyti iš savosios padėties, tačiau nuolatinis aplinkinių (žmonos, vaikų, kaimynų ir pažįstamų) spaudimas susigrąžinti buvusį statusą po truputį graužia pagrindinį veikėją:

Žmonės negriūna iš karto, kitaip tariant, su didelėm nelaimėm jei gali kovoti. Erozija – štai kas žmogų žlugdo ir palengva stumia pražūtin. Žmonės įsibaugina. Ir mane baimė kamuoja. „Longailendo elektros kompanija“ srovę gali išjungti. Žmonai reikia apsirengti. Vaikams reikia batų ir pramogų. O jeigu jie mokyklos negalės užbaigti? O mėnesinės sąskaitos, gydytojas, dantistas, tonzilektomija? Ir greta viso to, tik pamanykit, kas būtų, jeigu aš staiga susirgčiau ir nebegalėčiau šluoti šito nelemto šaligatvio? Žinoma, jūs nesuprantate. Palengva tai vyksta. Iš vidaus ėda. Aš galiu galvoti tik apie kito mėnesio įnašus už šaldytuvą.“ (22 p.)

Norint susigrąžinti vardą ir statusą visuomenėje, pirmiausia reikia susigrąžinti prarastus pinigus. Pora užuominų, keletas patikrinimų dėl informacijos patikimumo (dirbant vienoje iš dviejų miestelio parduotuvių išgirsti ar pašnibždėti labai lengva) ir pagrindinio veikėjo galvoje gimsta planas, kuris žingsnelis po žingsnelio, lėtai, tačiau užtikrintai įgyvendinamas.

Viskas būtų puiku, jeigu ne viena problema – sąžinė: Itenas abejoja dėl priemonių, kurių reikėtų įgyvendinant aplinkinių (savo?) lūkesčius ir norus, etiškumo. Iš vienos pusės – ne piniguose laimė:

Štai vakar vakare Elina manęs paklausė: „Tėti, kada mes būsime turtingi?“ Bet aš jai nepasakiau to, ką žinau: „Mes veikiai būsim turtingi, ir tu, kuri nemokėjai gyventi neturte, nemokėsi ir turte gyventi“. Ir tai teisybė. Neturtinga būdama, ji pavydėjo. O tapusi turtinga, ims pūstis. Pinigai ligos negydo, tik keičia jos simptomus.“ (131 p.), iš kitos pusės – „O jeigu mano kukli tarnyba bakalėjoje, kuriai ir galo nematyti, nėra duotybė, o tik dvasios tingumas? Kiekvienam pasisekimui reikia drąsos. Gal aš paprasčiausias bailys, bijantis pasekmių, trumpai tariant, tinginys?“ (119 p.)

Moralinių dilemų kankinamo veikėjo mintys bėga tolyn:

Ir jei mes sau galime atleisti smulkius nusikaltimus, kodėl nebūtų galima atleisti staigaus, drąsaus, negailestingo nusikaltimo? Ar nužudyti žmogų, palengva tolydžio iš jo spaudžiant syvus, ne tas pat, kaip nužudyti staigiu ir negailestingu peilio smūgiu? Aš nesijaučiu kaltas dėl kare nužudytų vokiečių. O jeigu tam tikram laikotarpiui panaikinčiau ne kelis, o iš karto visus įstatymus. Juk, tikslą pasiekus, galima juos vėl atkurti. Nėra abejonės, kad verslas – savotiškas karas. Kodėl negalima paskelbti totalaus karo vardan taikos. Misteris Baikeris ir jo draugai nenušovė mano tėvo, bet tik patarinėjo jam, o kai jo verslas žlugo, jie tuo pasinaudojo. Ar tai nėra savotiška žmogžudystė? Argi bent vienas didžiulis kapitalas, kuriais mes žavimės, buvo sukrautas be žiaurumo? Tokio aš nežinau.
Jeigu aš laikinai atmesčiau visas taisykles, randų neišvengčiau, bet vargu ar jie būtų bjauresni už pralaimėjimo randus, kurie ženklina man veidą. Juk gyventi – tai tolydžio gauti naujus randus.
“ (120 p.).

Šiame kūrinyje nėra daug filosofinių apmastymų apie žmogaus prigimtį, nėra herojinių aplinkybių – tik paprasto žmogaus jausmai, mintys ir poelgiai jam sudėtingomis, tačiau tikroviškomis gyvenimo aplinkybėmis. Knygos privalumas – galimybė vertinti ir diskutuoti dėl veikėjų veiksmų: apie tai galima traktatus parašyti. Bet prieš tai reikia perskaityti šį romaną.

Beje, šia mintimi J. Steinbeck‘as knygą ir pradėjo – romano „Mūsų nerimo žiema“ epigrafas skamba taip: „Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir vietovės slypi po išgalvotais vardais ir pavadinimais, siūlyčiau atidžiau pasižvalgyti aplinkui ir pasižiūrėti į savo širdis, nes šioje knygoje aprašyta žymi dalis nūdienės Amerikos.“ (6 p.) Amerikos, kurioje 1934 m. Didžioji depresija pakeitė žmonių gyvenimą: turtinę padėtį, statusą, požiūrį į save ir kitus. Tokių pokyčių neišvengė ir Lietuva: prieš 15-20 metų didesniu mastu, šiomis dienomis – rečiau, todėl atidžiau pasižvalgę aplinkui ar pasižiūrėję į savo širdis Itenų rasite ir savo kieme. Šiuo požiūriu romanas „Mūsų nerimo žiema“ tampa ne tik puikiai parašyta klasika, bet ir taikli šiandienos analizė, verta dėmesio ir nuoširdžių rekomendacijų.

Manantiems, kad knyga paseno ir jos užduodami klausimai nebeaktualūs, – dar viena citata iš romano:
„– Vadinasi, ir anuomet buvo tas pats?
– Tas pats.
– Bet juk turi būti koks nors skirtumas
– Skirtumas tik žmonėse. Viskas nuo žmonių priklauso. Vienintelė jėga – pats žmogus. Nuo jo viskas priklauso.
“ (64 p.)

Beje, šia mintimi J. Steinbeck‘as knygą ir pradėjo – romano „Mūsų nerimo žiema“ epigrafas skamba taip: „Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir vietovės slypi po išgalvotais vardais ir pavadinimais, siūlyčiau atidžiau pasižvalgyti aplinkui ir pasižiūrėti į savo širdis, nes šioje knygoje aprašyta žymi dalis nūdienės Amerikos.“ (6 p.) Amerikos, kurioje 1934 m. Didžioji depresija pakeitė žmonių gyvenimą: turtinę padėtį, statusą, požiūrį į save ir kitus. Tokių pokyčių neišvengė ir Lietuva: prieš 15-20 metų didesniu mastu, šiomis dienomis – rečiau, todėl atidžiau pasižvalgę aplinkui ar pasižiūrėję į savo širdis Itenų rasite ir savo kieme. Šiuo požiūriu romanas „Mūsų nerimo žiema“ tampa ne tik puikiai parašyta klasika, bet ir taikli šiandienos analizė, verta dėmesio ir nuoširdžių rekomendacijų.

Musu-nerimo-ziema

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s