Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Prestižinės 2000 m. Bookerio premijos laureatė Margareta Atwood šiandien yra bene geriausiai tarptautiniam skaitytojui pažįstama Kanados rašytoja. Jos kūrybinis laukas aprėpia poeziją, trumpąją prozą, eseistiką ir romaną. Rašytoja stebina naratyvinių strategijų įvairove ir tekstinių žaidimų gausa.

Tai patvirtina ir 1985-aisiais išleistas romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid’s Tale). Atwood primena Biblijoje užrašytą kultūrinę patirtį ir piešia apokaliptinio netolimos ateities pasaulio viziją, kai moterys verčiamos gimdyti vaikus bevaikėms elito poroms ir kai religija tampa pagrindiniu galios diskurso įrankiu įtvirtinant autoritarinį režimą.

Romano pagrindas – reproduktore paverstos moters likimas futuristinėje Gileado valstybėje, kurioje eschatologinė nuojauta slopinama griežta krikščioniška doktrina, o fizinis bei dvasinis nevaisingumas gydomas prievarta pavergiant moteris, kad būtų pratęsta giminė.

Knygoje daugybė intertekstų, nuorodų į kultūrinius kontekstus: svarbus biblinis kontekstas, antiutopija (disutopija), feministinė patriarchalinės ideologijos kritika, pokolonijinių studijų religinio fundamentalizmo kritiką. Tekstas atviras interpretacijoms ir kiekvienas skaitytojas gali knygą perskaityti savaip.

„Tarnaitės pasakojimas“ pateikiamas kaip jaunos moters dienoraštis, kuriame ji aprašo savo gyvenimą krikščioniškojo fundamentalizmo persmelktoje futuristinėje visuomenėje. Pasakotoja priverstinai apgyvendinama naujosios santvarkos elito (vieno iš Tikėjimo Vadų ir jo Žmonos) namuose, kad bevaikei porai pagimdytų palikuonį. Atwood distopinį chronotopą kuria užuominomis į biblinį kontekstą: valstybinį perversmą bei vyro ir dukters netektį išgyvenusi pasakotoja negali sukonkretinti nei laiko (įstrigusi tarp praeities ir ateities, ji gyvena amžinybės laike), nei erdvės (veiksmo vieta – biblinė Gileado valstybė „kažkur“ buvusioje Naujosios Anglijos valstijoje). Ji negali apibrėžti ir savo tapatumo: kaip ir kitos Tarnaitės, ji neturi vardo ir yra vadinama Ofreda, nuo jos šeimininko vardo Fredo. Jei pasikeis šeimininkas, tuomet pasikeistų ir jos vardas.

Aliuzija į Senojo Testamento Pradžios knygą išsakoma pirmajame romano epigrafe: Rakelė, matydama save esant nevaisingą, pavydėjo savo seseriai ir tarė savo vyrui: Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu. Įpykęs Jokūbas jai atsakė: Argi aš esu Dievas? Juk jis tau nedavė tavo įsčioms vaisiaus. Bet ji sakė: Turiu tarnaitę Balą; įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir kad iš jos aš turėčiau vaikų. (Atwood, 1989, epigrafas) Paratekstinė nuoroda į Senąjį Testamentą nužymi teologinį siužetinės problematikos kontekstą ir struktūruoja romano veikėjų tarpusavio santykius. Ofredos istoriją galima interpretuoti kaip paralelę su epigrafe nusakoma bibline Jokūbo ir Rachelės šeimos istorija. Negalėdama susilaukti kūdikio, Rachelė liepia Jokūbui pradėti vaiką su jos tarnaite Bala (Pr 30, 1–4). Taigi Ofreda yra kaip biblinės Balos metafora – tos, kuri turi pagimdyti kūdikį nevaisingai Vado ir jo Žmonos šeimai.

Religija knygos diskurse įtvirtina represines struktūras: Biblija yra vienintelė leidžiama skaityti knyga, o teologinė retorika tampa įsteigto galios diskurso kodas, leidžiantis atpažinti savus ir svetimus, ideologijos tarnus ir priešininkus. Socialinis religinių formulių vaidmuo išryškėja Ofredai kalbantis su kitos šeimos Tarnaite Ofglena: – Tebūnie palaiminta vaisius, – ji ištaria tarp mūsų priimtą pasveikinimą. – Teatveria Viešpats, – atitinkamai atsakau. […] – Girdėjau, kad karas sėkmingai tęsiasi, – sako ji. – Tebūnie palaimintas, – atsakau. – Mums dovanojo gerą orą. – Kurį aš su džiaugsmu priimu. (P. 19)

Vyrų socialiniai luomai atitinka Dievo Tėvo provaizdį: jie skirstomi į Tikėjimo Vadus („kunigiškasis“ elitas), Akis (saugumo darbuotojai), Angelus (kariai) bei Sargus (namų tarnai). Moterų hierarchijos viršūnėje yra Žmonos (Vadų žmonos), žemiau – Tetos (ideologijos mokytojos), dar žemiau – Tarnaitės, atliekančios reproduktorių funkciją, ir Jezabelės (prostitutės). Nevaisingos moterys (jei tai nėra Žmona) vadinamos Mortomis: jos atlieka namų priežiūros darbus arba tampa Ne-moterimis ir yra išsiunčiamos į Kolonijas rinkti toksinių atliekų.

Ofredos pasakojime ryškiausia nežinomybė ir kančia: tarnaitė nežino, kas nutiko jos šeimai, ji visapusiškai priklauso nuo Vado ir jo Žmonos – jei ji nepagimdys vaiko, jos laukia mirtis. Visgi nors Tarnaitę kamuoja labai niūrios mintys, jos sąmonė priešinasi vergo sindromui, kuris jai padeda išsilaisvinti ir pabėgti iš Vado namų. Ji nuolat bando prisiminti (t. y. mintyse susigrąžinti) savo ligtolinį gyvenimą, kad išlaikytų dvasinę autonomiją totalitarinės galios akivaizdoje. Ofredos pasakojimas nuolatos balansuoja tarp praeities ir dabarties: ji prisimena savo vyrą, dukterį, motiną, draugę Moirą bei gyvenimą prieš Gileadą, kuris priešinamas su dabartiniu.

„Tarnaitės pasakojimas“ tekstas yra atviras prasminių žaidimų lauką, kuriame skaitytojas skatinamas derinti įvairius interpretacinius požiūrius, grindžiamus nuolatiniu teksto ir skaitytojo dialogu.

viršelis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s