Ieva Toleikytė „Garstyčių namas“

Ieva Toleikytė knyga „Garstyčių namas“ įsiliejo į rašytojų gretas. Jos rankraštis laimėjo pirmąją vietą „Lietuvos rašytojų sąjungos“ leidyklos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse, debiutinė knyga pateko į lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudarytą 12-os vaizdingiausių 2009 metų knygų sąrašą.

Ieva Toleikytė - "garstyčių namas"„Garstyčių namui“ būdingos šiuolaikinės literatūros tendencijos: supinamas fiktyvumas, fantastikos, magijos elementai. Iš bendro literatūros konteksto Toleikytės kūriniai išsiskiria ramybe – autorės kuriamas pasaulis atribojamas nuo socialinių temų, juslingumo, chaoso. „Garstyčių namą“ sudaro 8 apsakymai, kurių veikėjai balansuoja tarp realistiškos ir keistos, anapusinės, fantastiškos tikrovės. Anapusinio gyvenimo simboliu tampa Garstyčių namo įvaizdis: Tėtis išvyko į Didįjį miestą. Ten yra Garstyčių namas, jame gyvena daugybė žmonių. Name yra vidinis kiemas, kuriame jie augina garstyčias, gamina jų padažą ir iš to gyvena. Visur kvepia baseinu ir garstyčiomis. Vakarais jie susėda balkonuose, geria kvapnią kavą ir pasakoją vieni kitiems istorijas. (p. 9-10)

Vienas įdomiausių apsakymų, kuriuose atsiskleidžia autorės sugebėjimas vaizdų sekomis kurti siurealistiškas istorijas yra „Vyrų kirpykla“. Veiksmas vyksta nuo karo metų uždarytoje kirpykloje kvartale prie jūros, kurioje Vainius kerpa numirėlius, nes net mirus auga plaukai. (p. 59) Vainius sapnuoja paslaptingus, žalius, bedugnius vandenis, smėlį rūbuose ir sūriu vandeniu dvelkiančius rankšluosčius, o vonioje pliuškenasi Ofelija, kuri taria: koks sidabrinis čia vanduo, po tų tamsių žalių vandenų čia toks sidabras. (p. 59) Tuomet Vainius praneša narams, kad Ofelijos reikia ieškoti nuskendusios Žaliajame ežere. Gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai čia susipynę, priešingi kodai pateikiami kaip vienodai priimtini pasakotojui. Sunku suprasti, kur baigiasi viena ir prasideda kita realybė, nes jos įgauna viena kitos bruožų. Mirtis ir gyvenimas egzistuoja šalia kaip viena kitai netrukdančios sferos. Pomirtinis gyvenimas priimamas kaip natūralus gyvenimo tęsinys, į jį žiūrima be jokios disharmonijos. Tai ne slenkstis, kurį reikia įveikti, o greičiau lengvas posūkis.

Nepaisant to, kad veikėjai nepatiria daug nuotykių, pakeri autorės sugebėjimas kurti savitą kūrinio pasaulį: erdvė sunaikina laiką, nugali ir ištirpina subjektą, kuriam lieka tik kaleidoskopiškai besikeičiantys regesiai ir melancholijos apgaubti prisiminimai. Ši apsakymų knyga sužavės žmones, kurie nori pasinerti į magišką pasaulį, kuris džiugina tyru, santūriu džiaugsmu ir viltimi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s