Elif Shafak „Stambulo pavainikė“

„Stambulo pavainikė“ – tai pirmasis į lietuvių kalbą išverstas Elif Shafak romanas, nors turkų ir anglų kalbomis autorė parašė jau 12 knygų. Rašytoja gimė Prancūzijoje (o ne Ispanijoje, kaip rašoma knygos viršelyje), paauglystę praleido Turkijoje. Šiuo metu Turkijos ir JAV universitetuose dėsto sociologiją ir politologiją. Jos knygose atsispindi tiesiogiai pažinta kultūra ir studijuoti istoriniai, politiniai, visuomeniniai požiūriai.

Knygos viršelisRomane „Stambulo pavainikė“ aktualizuojama istorinės atminties problematika, trintis tarp armėnų išeivijos ir vietinių turkų. Turkija iki šiol nepripažįsta savo kaltės dėl 1915 m. vykdyto armėnų genocido, todėl armėnai iš kartos į kartą perduoda su pykčiu sumišusią nuoskaudą. Romane pateikiamas požiūris, kad armėnai per daug susikoncentravę į niūrią praeitį, kuri neleidžia džiaugtis dabartimi, o turkai gyvena šia diena, ignoruodami praeitį.

Etninė-politinė idėja kūrinio perteikta patrauklia istorija apie turkų ir armėnų šeimas. Kūrinyje vaizduojamas keturių kartų moterų gyvenimas Stambule, išeivių armėnų tradicijos San Franciske ir amerikietės, kuri augina su armėnu susilauktą dukterį, bet yra ištekėjusi už turko, požiūris. Visų keliai susikerta tuomet, kai Amerikos armėnė Armanuš nusprendžia vykti į Turkiją ir apsistoti savo patėvio turko namuose. Skirtingoje aplinkoje gyvenę žmonės stengiasi pažinti vieni kitus, kartu keliamos etinės problemos.

Žodinę pasakojimo tradiciją primenantis pasakojimas pradedamas intriga – netekėjusi devyniolikmetė Zelicha pagimdo dukterį Asją, tačiau neaišku, kas yra kūdikio tėvas. Nors atsakymą į šį klausimą galima nujausti anksčiau, skaitytojui kilusi nuojauta patvirtinama tik knygos pabaigoje. Paaiškėja dar vienas šiurpus šeimos praeities įvykis, dėl kurio jo kaltininkas prisipažinti niekam neišdrįso, o namų moterys žino daugybę paslapčių, bet jų neišduoda. E. Shafak pavyko sukurti įtaigius, gyvus personažus: pagal ligą savo stilių keičianti fizinės geografijos žinovė Feridė, su geruoju ir bloguoju džinu ant pečių vaikštanti būrėja Banu, Ivaną Rūstųjį primenanti Giulsium, jokių visuomenės normų ir tabu nepripažįstanti Zelicha, dusinančią tetulių meilę pajutusi Asja…

„Stambulo pavainikėje“ autorė puikiai supynė realųjį ir fikcinį pasaulį, skaudžias istorines problemas pridengė Stambulo kasdienybės skraiste, todėl knyga įdomi visiems skaitytojams.

Ieva Toleikytė „Garstyčių namas“

Ieva Toleikytė knyga „Garstyčių namas“ įsiliejo į rašytojų gretas. Jos rankraštis laimėjo pirmąją vietą „Lietuvos rašytojų sąjungos“ leidyklos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse, debiutinė knyga pateko į lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudarytą 12-os vaizdingiausių 2009 metų knygų sąrašą.

Ieva Toleikytė - "garstyčių namas"„Garstyčių namui“ būdingos šiuolaikinės literatūros tendencijos: supinamas fiktyvumas, fantastikos, magijos elementai. Iš bendro literatūros konteksto Toleikytės kūriniai išsiskiria ramybe – autorės kuriamas pasaulis atribojamas nuo socialinių temų, juslingumo, chaoso. „Garstyčių namą“ sudaro 8 apsakymai, kurių veikėjai balansuoja tarp realistiškos ir keistos, anapusinės, fantastiškos tikrovės. Anapusinio gyvenimo simboliu tampa Garstyčių namo įvaizdis: Tėtis išvyko į Didįjį miestą. Ten yra Garstyčių namas, jame gyvena daugybė žmonių. Name yra vidinis kiemas, kuriame jie augina garstyčias, gamina jų padažą ir iš to gyvena. Visur kvepia baseinu ir garstyčiomis. Vakarais jie susėda balkonuose, geria kvapnią kavą ir pasakoją vieni kitiems istorijas. (p. 9-10)

Vienas įdomiausių apsakymų, kuriuose atsiskleidžia autorės sugebėjimas vaizdų sekomis kurti siurealistiškas istorijas yra „Vyrų kirpykla“. Veiksmas vyksta nuo karo metų uždarytoje kirpykloje kvartale prie jūros, kurioje Vainius kerpa numirėlius, nes net mirus auga plaukai. (p. 59) Vainius sapnuoja paslaptingus, žalius, bedugnius vandenis, smėlį rūbuose ir sūriu vandeniu dvelkiančius rankšluosčius, o vonioje pliuškenasi Ofelija, kuri taria: koks sidabrinis čia vanduo, po tų tamsių žalių vandenų čia toks sidabras. (p. 59) Tuomet Vainius praneša narams, kad Ofelijos reikia ieškoti nuskendusios Žaliajame ežere. Gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai čia susipynę, priešingi kodai pateikiami kaip vienodai priimtini pasakotojui. Sunku suprasti, kur baigiasi viena ir prasideda kita realybė, nes jos įgauna viena kitos bruožų. Mirtis ir gyvenimas egzistuoja šalia kaip viena kitai netrukdančios sferos. Pomirtinis gyvenimas priimamas kaip natūralus gyvenimo tęsinys, į jį žiūrima be jokios disharmonijos. Tai ne slenkstis, kurį reikia įveikti, o greičiau lengvas posūkis.

Nepaisant to, kad veikėjai nepatiria daug nuotykių, pakeri autorės sugebėjimas kurti savitą kūrinio pasaulį: erdvė sunaikina laiką, nugali ir ištirpina subjektą, kuriam lieka tik kaleidoskopiškai besikeičiantys regesiai ir melancholijos apgaubti prisiminimai. Ši apsakymų knyga sužavės žmones, kurie nori pasinerti į magišką pasaulį, kuris džiugina tyru, santūriu džiaugsmu ir viltimi.